Night

1.3:Ačiū

***Harry akimis***
Su nekantrumu skubu skardžio link. Dabar dešimta vakaro. Greitį greičiausiai viršiju dvigubai. Tačiau man nerūpi, noriu kuo greičiau ten atsidurti. Pakeliui dar sustoju ir prigriebiu kelias bandeles, kadangi šiandien buvo sunki diena ir esu nevalgęs. Pasistatau mašiną ir paskubomis perlipęs tvorą bėgu skardžio link. Kelis sykius vos nenugriūnu, bet sustoju tik tada kai pamatau merginos figūrą. Atsisėdu toje pačioje vietoje kaip ir praėjusį kartą. Mus skiria keli metrai. Nenoriu pažeisti jos asmeninės erdvės
-Labas, Raven,- pasisveikinu ir iš maišelio išsitraukęs bandelę imu godžiai valgyti
-Labas, Harry,- tylus balsas pasiekia mano ausis. Jos pilvas sugurgia taip stipriai jog pasijaučiu blogai nepasiūlydamas ir jai maisto
-Štai,- iš maišelio ištraukiu antrą bandelę ir ištiesiu jai
-Ne, aš negaliu. Tu mokėjai už tai pinigus,- ji ima stipriai purtyti galvą
-Imk. Pinigai man tikrai nėra problema,- nusišypsau. Galiausiai ji paima bandelę. Mūsų rankos susiliečia. Ji tokia sušalus. Ir nors tamsoje nesimato, galiu garantuoti, kad ji be striukės. Išsivaduoju iš saviškės ir ištiesiu merginai
-Imk, juk sušalsi,- ji stebi mane, vienoje rankoje bandelė, tačiau striukės neima, manau, kad jai gėda
-Ne. Viskas gerai,- atsikanda bandelės ir kramto ją taip tarsi tai būtų kažkoks stebuklas
-Imk. Ir gali pasilikti. Man ji vistiek nepatinka,- trukteliu pečiais, nors tai ir nėra tiesa. Išties aš dievinu šią striukę, bet kaip ir sakiau, man pinigai nėra problema
-Amm.. Na.. A.. Ačiū,- kažką neaiškiai sumurma ir nedrąsiai paima striukę ir apsirengia.

***Raven akimis***
-Taigi, kodėl tu neesi su draugais ar namuose, o šali čia?- po kurio laiko tylos vaikinas kreipiasi į mane. Jaučiuosi gan nejaukiai, nes dabar esu jam skolinga tiek daug, o skolą vargu ar pavyks grąžinti
-Nes man čia patinka. O ir draugų aš neturiu,- imu žaisti su savo pirštais. Nežinau kodėl jam atsakinėju, bet gera pagaliau su kažkuo pasišnekėti
-O kaip tavo tėvai? Ką galvoja jie kai tu esi vidurnakty kažkur?- iš jo balso galima spręsti, kad tai nėra vienas tų apsimetinėjimų, kad jam rūpi
-Mano mama mirus, o tėvas alkoholikas. O aš jam nelabai rūpiu. Jis džiaugiasi pinigais, kuriuos gauna už mane ir tuo, kad aš nesimaišau jam po kojomis,- stengiuosi nesusigraudinti
-Užjaučiu, Raven,- tyliai sumurma
-Na, o kaip tu? Kodėl tu ir vėl atėjai čia?- paklausiu ir nors nematau, bet galiu garantuoti, kad jis pasimeta.