Šiąnakt vėl sapnavau dangų. Viskas buvo taip ryšku, tarsi tai būtų tikrovė. Sapne skridau aukščiau už debesis, mačiau miškus, upes ir ežerus iš dangaus platybių. Kai kas sako, kad sapne išvysti tai, ko nematei tikram gyvenime neįmanoma, bet aš tuo netikiu. Kaip gi aš galėjau matyti visą tą grožį, jei niekad nesu skridusi?
Kaip ir kiekvieną rytą per vasaros atostogas puoliau gaminti tai, kas man padės įgyvendinti savo svajonę. Dėl mano tokio troškimo skristi klasiokai mane laikė pakvaišusia, per dažnai atsiskiriančia nuo pasaulio, tad draugų neturėjau. Turėjau tik savo sakalą keleivį, kurį mylėjau labiau už gyvenimą. Tiesa, reikėjo sutvarkyti daug popierių prieš man jį gaunant, bet mano noras jį turėti buvo didesnis nei šūsnis popiergalių. Dėl to, kad man pavyko gauti jį, tikiu, jog man pavyks ir skristi.
Savo skraidymo priemonę pavadinti galėjau bet kaip, bet vistiek tas žodis negalėjo apibūdinti to daikto. Jis buvo tarsi sklandytuvas, kurio sparnus galėjau judint specialiomis virvelėmis, kurios bus pritaisytos man prie specialaus kostiumo. Pagrindinis sunkumas buvo pritaikyti prietaisą mano svoriui. Man reikėjo padaryti jį tokį išlenktą ir lankstų, kad galėtų sklęsti, bet tuo pačiu ir tvirtai sukaltą, kad nesulūžtų. Turėjau porą idėjų, bet joms man reikėjo labai brangių priemonių, kurių bet kur negausi. Pinigų turėjau, bet nė nenutuokiau, kur turėčiau ieškoti tų detalių.
Panašu, kad teks savo kūrinį atidėti kuriam laikui.
YOU ARE READING
Aukštai
Short StoryAš visad norėjau skristi. Skristi tarsi drugelis, tarsi paukštis, norėjau sklandyti virš debesų, virš kalnų. Troškau pajusti tą lengvą vėjelį, kai skrodi orą ir braukti per debesis pirštais. Žinojau, kad tai fiziškai neįmanoma, bet aš to norėjau. Ir...
