Vakare su tėvais kepėme zefyrus. Viskas atrodo puiku, tik aš paniškai bijau ugnies. Kol kiti mėgaujasi jos skleidžiama šiluma, aš tik stebiu kaip ji naikina viską ką gauna. Kaip liepsnos ryja malkas, kol maži cukraus pilni kamuoliukai šyla ir tamsėja. Pačius zefyrus mėgau, bet tik tada, kai kažkas man juos iškepdavo. Jei mama galų gale susinervindavo ir liepdavo išsikepti pačiai, apsieidavau ir be zefyro. Kai tėvai pradėjo klausytis rusiškų dainų supratau, jog galiu eiti į kambarį ir kurti planą, kaip konstruosiu savo skraidymo prietaisą, kai tik gausiu detales. Tiesa, sugalvojau, kaip jų gauti. Žinojau, kad tarp mano klasiokų yra vienas vaikinas, kuris galėjo tokių detalių gauti. Tik turiu sumokėti jam šiek tiek brangiau, negu viskas iš tiesų kainuoja. Tyliai išsliūkinau iš galinio namo kiemelio ir nuėjau į savo kambarį. Kitaip, nei kitų, jis buvo po žeme. Turėjo vieną langelį, pro jį patekdavo daugiausiai šviesos.
Pravėriau savo planavimo knygelę, susiradau tuščią puslapį ir piešiau didžiulį planą, kuris nelabai aiškiai, bet parodė viską, ką reikėjo ir net daugiau. Dabar buvau šventai įsitikinus, kad man pavyks.
YOU ARE READING
Aukštai
Short StoryAš visad norėjau skristi. Skristi tarsi drugelis, tarsi paukštis, norėjau sklandyti virš debesų, virš kalnų. Troškau pajusti tą lengvą vėjelį, kai skrodi orą ir braukti per debesis pirštais. Žinojau, kad tai fiziškai neįmanoma, bet aš to norėjau. Ir...
