Kitą dieną jau turėjau visas reikiamas detales. Už jas paklojau ne vieną tūkstantį eurų, bet jau iškart mačiau, kad jos geros. Kai tėvai paklausė, kam man tos dalys, pasakiau, kad technologijoms reikės kitiems mokslo metams, tad pasirūpinau jomis dabar. Gerai, kad mano tėvai nieko nenutuokė apie technologijas ir nesuprato, kad tokias priemones gauti labai sunku, o ir kainuoja jos tikrai nemažai.
Vos tik viską nusinešiau į kambarį, puoliau dėlioti savo prietaisą. Dabar jis atrodė labai gerai, bet nusprendžiau, kad dar truputis dailės ant sparnų jam nepakenks. Išpiešiau prietaisą gėlėmis ir viskuo, ką mano išvargusios nuo planavimo smegenys galėjo sugalvoti. Kai baigiau dažyti, palikau sklandytuvą džiūti. Išėjus iš kambario užrakinau duris, kad niekas neateitų ir nepamatytų mano svajonės išsipildymui reikalingo daikto.
Po kelių nuobodžių valandų grįžau į kambarį, kuriame jau blizgėjo paruoštas skraidymui aparatas. Kad ir koks nekantrumas graužė mane iš vidaus, nusprendžiau skristi kitą dieną. Atsiguliau į lovą ir, galvodama apie dangaus žydrynę, užmigau.
YOU ARE READING
Aukštai
Short StoryAš visad norėjau skristi. Skristi tarsi drugelis, tarsi paukštis, norėjau sklandyti virš debesų, virš kalnų. Troškau pajusti tą lengvą vėjelį, kai skrodi orą ir braukti per debesis pirštais. Žinojau, kad tai fiziškai neįmanoma, bet aš to norėjau. Ir...
