Asimetrija (BAIGTA)

a

Nuleidau stiklinį burbuliuką.

Karštis plūstelėjo į skruostus.

Panarinau galvą ir šyptelėjau.

Rodos, prieš akis vis dar žibėjo vaivorykštės spalvos ir jų mirgesyje paklydusi Asimetrija.

Nuleidau abi kojas ant žemės ir nervingai apkabinau save.

Delnai virpėjo.

Nežinojau, kas man nutiko, tačiau jaučiausi per keistai, kad galėčiau tai išreikšti žodžiais ar net mintimis.

Būtent tą akimirką supratau, kad esu paklydusi. Visą laiką ieškojau atsakymų, tačiau paaiškėjo, kad tik dar labiau pasimečiau. Suklupau ir sustorjau keliavusi.

Nežinojau, kodėl.

Numaniau, kad atsakymą žino ji.

Asimetrija.

Net, jei ji manęs nepažįsta, nežino vardo, amžiaus, priežasčių, būtinų pradėti...

Pradėti ką?

Argi tai jau nėra pradėta?

Sunkus kvapas ištrūko pro virpančias lūpas.

Ji šypsojosi.

Man.

Ne burbuliukui.

Man.

Jausdama, kaip šiurpsta oda, pakėliau galvą.

Ji vis dar žiūrėjo.

Ir šypsojosi.

Krūtinė prisipildė drąsos.

Ją atnešė jaukumo dvelksmas, atsklidęs nuo Jos.

Atsargiai nusišypsojau.

Keista elektra pasruvo tarp manęs ir jos. Asimetrija nenuleido akių. Ji šypsojosi. Aš taip pat.

Nekęstos petraukos minutės nusidažė šilumos kupinomis spalvomis, beveik galėjau užuosti pažįstamą namų tvaiką, sumišusį su laukinėmis, neištyrinėtomis prerijomis.

Ji atsistojo.

Greitai nusukau akis. Šypsena pradingo.

Žinoma. Toji šiluma nebuvo skirta man.

Nebuvau ta, kuri jos nusipelnė.

Nesugebėjau atsakyti į paprastus klausimus, kurie mane slėgė.

Slėgė nuo pat tos akimirkos, kai sutikau žavią žaliaplaukę.

Pavadinau ją Asimetrija.

Ji įnešė nesuvaldomos audros.

To, ko man reikėjo.

Šalia savo batų išvydau kitus.

Juodus, sunkius, niūrius...

Pažįstamus.

Lėtai pažvelgiau aukštyn.

Akių lygyje mačiau delną.

Baltą, išpuoselėtą, skrupulingą it brangiausias porcelianas.

Sugniaužiau pirštais jos ranką.

 - Aš Ana.