Kvepalų maniakė. LT

Pradžia.

Taip, ji buvo kvepalų maniakė.

Ji turėjo silpnybę kvepalams ir vyrams. Spintos apkrautos prancūziškais kvepalais. Dažniausiai-alyviniais. Ji skęsdavo jose. Galėjo išgyventi be šokolado, kavos, cigarečių. Bet be kvepalų-niekada.
Dažniausiai avėjo raudonus aukštakulnius. Ir kuklias sukneles. Neiššaukianti. Tačiau savaip kerinti. Neprisileido nieko per arti .
Nors ji mėgo naktis su nepažįstamais vyrais. Ir rytais ji palikdavo juos miegančius, su cigarečių nuorūkom ant stalo ir tuščiu kavos puodeliu.
Niekados per daug neprisirišdavo prie žmonių. Ji žinojo, jog tai,kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Ir nors jos vidus buvo visai kitoks, nei merginos, kokią ji pateikdavo aplinkiniams. Kuklią. Ir uždarą.
Atsiduodavo nuodemei su nepažįstamais vyrais kone kas nakt. Tik tiek ir pažinodavo juos. Vieną naktį.

Taip, ji buvo nuodėmės vergė.

Ir vieną naktį, likimas ją apgavo. Ji sutiko vyrą. Kitokį nei kiti. Kuom? Ji pati to nežinojo. Ir jis buvo pirmasis, kurio ji nepaliko miegančio, su keliom cigarečių nuorūkom ir tuščiu kavos puodeliu. Jis nebuvo tas, kuris jos svaigulį apturėjo tik vieną nakt. Žavus tamsiaplaukis. Ir greičiausiai jis ją traukė savo kerinčia šypsena. Ir savo švelniais suveltais plaukais. Jis nebuvo banalus, kaip visi kiti. Jiems mylintis jis elgėsi su ja švelniai ir atsakingai. Jis buvo tas, kuris pirmas įžiebė aistrą Jai. Ji ėjo iš proto.
Ji, būdama su juo,prarasdavo sveiką protą ir laiko nuovoką, o rodos, jis irgi. Lyg du maži vaikai, galiausiai, patikėję, jog egzistuoja stebuklas-meilė.

Jis buvo tas, kuris neleisdavo rytais jai išeiti. Neleisdavo niekados išeiti. O ji pasiduodavo. Jis buvo jai viskas. Ir mylėjo jį truputį labiau nei gyvenimą.

Nejučia ji pati pradėjo sau prieštarauti. Prisirišo prie jo. Jis buvo jai reikalingas kaip mažam vaikui saldainis, kaip jūrai krantas, medžiui-lietus.

Ir ji vis jam kartojo
“nepalik manęs, mano gyvenimo angele. aš neleidžiu Tau išeiti.”

:::

Jos gyvenimas buvo sunkus. Tėvai, paauglystė, vaikinai. Jos neapsakomas grožis trugdė jai normaliai gyventi. Prabanga aiškiai kėlė ją iki dangaus, o pavyduoliai bandydavo ją nuleisti.

Gyventi ir turėti viską, ko nori yra labai blogai. Nežinoti žodžio NE, viską daryti savanaudiškai…bet Ji.. jos širdis nemokėjo nekęsti, ji buvo trapi. Jai buvo sunku atsispirti, nes jos didelės, mėlynos akys taip tyrai matė visą pasaulį, jog kiekvienam pasižiūrėjus į jos švelnias akis, pasidarydavo jauku ir gera. Jos vardas buvo Džeinė. Nors ją visi vadindavo Džei, ji visur pasirašinėdavo ir vadindavo save „Kvepalų maniake”.

Niekas nepažinojo žmogaus, kuriam kvepalai rūpėtų labiau, nei jai. Nei jos draugai, artimieji, NIEKAM kvepalai nebuvo tokie skanūs ir svarbūs, kaip jai. Ji iš žmogaus kvapo nuspėdavo koks jis yra. Koks žmogaus vidus, kokie kėslai, ar jis jautrus… O ji pati buvo saldutė. Jos kvapas prikaustydavo visus vaikinus, net ir padoraus amžio vyrus ir jie pasinerdavo į svaigulingą norą su Ja būti.

Ji nebuvo suaugusi, bet pagal savo amžių, begalo subrendusi . 17. Maža mergaitė, kuri dar negalėjo sakyti savo nuomonės nei visuomenėj, nei kurnors kitur. Ji buvo VAIKAS. Bet jos išsilavinimas, mokslo žinios, ir puikus humoro, bei bendravimo mokėjimas leido jai labai daaaug.

Meilė. Ji niekada nesuprato, ką reiškią mylėti. Taip, ji mylėjo draugus, mylėjo šeimą, bet neturėjo žmogaus, kuriam galėtų atskleisti visą savo vidaus pasaulį, atverti visas širdies duris ir amžiams atiduoti raktus tam VIENINTELIUI. Ji manė, kad kas turi pradžią, turi ir pabaigą. O suprato, kad tai netiesa, tik pasirodžius JAM….