Kvepalų maniakė. LT

1.

Džei gyveno labai prabangiai. Tėvas verslininkas, mama turi savo firmą. Ji buvo vienturtė, ir labai labai pyko ant savo tėvų, kad nepagimdė jai nei brolio, nei sesers. Su ja tėvai beveik nebendraudavo, nebent jai reikėdavo pinigų, nors jos sąskaita visada būdavo labai pilna. Jie mažai laiko skirdavo, kaip jos draugai sako „šeimyninėms kalboms" . Tai ją paveikdavo. Jai atėjus prie tėvo ar motinos, jie iškarto pasakydavo . „Džeine, atleisk, šiandien tiek daug reikalų darbe.. kitą dieną pasikalbėsim"

Štai.

O mergaitė nubėgdavo į savo gražų, jaukų, mėlyną kambarį, kuris visada kvepėjo jos kvepalais, kuriuos ji maišydavo ir bandydavo išgauti įvairiausius kvapus, ir ten įsikniaubusi į pagalvę verkdavo. O verkdavo ji ne todėl, kad greit ruduo, verkdavo, nes jai SKAUDA. Skauda širdį...

Turėjo ji geriausią draugę Sarą ir patį pačiausią draugą Luką. Jie žinojo viską apie ją, ji apie juos. Jų trejetukas buvo neišskiriami. Kadangi Džei mokėsi labai gerai, jos nemėgo tik pavyduoliai. Mergina turėjo daug gerbėjų, daug kitų draugų, bet ji manė, kad nereikia labai prisirišti prie to, apie kurį nieko nežinai. Jai užteko Saros ir Luko. Jie buvo tie vieninteliai galintys ją paveikti. Galintys ją įskaudinti ir palikti.

: : :

Tai buvo birželio mėnesis. Vasara. Atsikėliau ryte nuo žadintuvo garso. Susitikimas su Sara. Nusprendėme susitikti „Starbucks coffee", miesto centre. Buvo labai graži diena. Nors ir kaip tingėjau keltis, negalėjau nuvilti Saros, juk šiandieną jai labai svarbi diena. Ją pakvietė Todas Reivardas į pasimatymą. Visi šiame mieste žinojo, kad Todas yra karštas vaikinukas. Praeities su juo neturėjau, nes vos atsikėlusi į šį miestelį ir susipažinusi su Sara , žinojau, jog Jis jai labai patinka. Nenorėjau ardyti draugystės dėl kažkokio vaikino.

Atvykusi į susitikimo vietą, Saros neradau. Nuėjau į kavinės vidų ir užsisakiau kavos. Atsisėdusi prie mūsų su Sara sutarto staliuko , pamačiau išlipantį iš „merso" tamsiaplaukį jaunuolį su šelmiška šypsenėle ir suveltais plaukais. Jis buvo toks... TOBULAS. Aš jo niekada nebuvau mačiusi šiame miestelyje. Niekada. Gal jis čia neseniai atsikraustė?

- Sveika.- išgirdau pažįstamą balsą. Tai buvo Sara.

- Labas, - atsistojau ir apkabinau savo geriausią draugę. - kodėl verti taip ilgai tavęs laukti?...

- Nepyk, juk turiu pasiruošti prieš susitinkant su Todu..uuuj kaip nekantrauju, - svaigo ji.

- Suprantu.. - tariau. - pažiūrėk ten lauke stovi tas tamsiaplaukis. Tu jį mačius čia anksčiau? - nekaltai, ir visai be jokio susidomėjimo bandžiau jos paklausti.

- O, taip. Čia juk Louis. Jis šiemet atvažiavo čia praleisti vasarą. Visos dėl jo kraustosi iš proto, bet matyt jis atvažiavo čia ne tam, kad linksmintis su panomis. Sklando gandai, kad jis jau turi tą vienintelę.

- Sakai.. na aišku, eik konors užsisakyti, - leptelėjau jai, kad galėčiau atsisukti ir dar į jį pažiūrėti.

Ahh,jis toks IDEALUS. Bet jei jis turi tą vienintelę.. ai, mesk Džei tokias mintis į šalį. Tau nereikia jokio vaikino, jokių nuotykių, jokios meilės. Tu esi ir būsi viena. Ir tavęs niekas nepasieks, o ne tu konors sieksi. Juk palūščiau, jei vaikinas neatsakytų į mano jausmus.

Grįžus Sarai aš nusisukau nuo to gražaus Dievo kūrinio , o kai po kelių minučių pažiūrėjau pro langą, jo nebebuvo. Mano akys prieš kelias minutes gėrėjosi TOBULYBE.