Nakties serenada

Įžanga

Danguje švietė skaistusis mėnulis, jis buvo pilnas ir apšvietė netoliese, esantį mišką, kuriame daugiausiai augo pušys ir eglės.
Jau kelinta naktis turiu čia ateiti, nes manyje kažkas vyksta, ko aš nebesuprantu. Per pilnatį aš tiesiog sužvėrėju ir mano kūno visi plaukai tarsi pasišiausę. Labai dažnai norisi kaukti.
Kartais pradedu bijoti savęs. Tai aš esu užsispyrus ir tikrai ne pilka pelytė, bet dėl savo šiurkštumo klasėje draugų neturiu, bet ir nesulaukiu pašaipų, nes moku save apginti. Bet kodėl man tai vyksta kas man daros?
Ar aš nenormali? Mėnulis ėmė leistis ties netoli esančio ežero gražiai apšviesdamas jo vandenį. Jaučiau, kaip visi tie požymiai vis mažėja. Palaukiau, kol mėnulis nusileis ir parlėkiau namo.
Įėjus į namus pastebėjau, jog svetainėje dega šviesa. Nejaugi mama dar nemiega? Pradariau svetainės duris, joje iš tikrųjų sėdėjo mama. Jos veidas buvo pabalęs, plaukai rudi, ji buvo apsirengusi geltonu chalatu ir gėrė kavą vidury nakties! Vadinasi, net tik aš čia kažkokia nenormali, bet ir mano mama. Seserų, brolių neturėjau, tai pat neturėjau ir tėvo. Jis mirė kai aš buvau maža visai nepamenu jo.
Mama pamačius padėjo ant stalo puodelį. Ir atsikosėjo. Tada pažvelgė į mane ir tarė:
- Manau reikia pasikalbėti,- pasakė ji.
Aš atsidusau ir atsisėfau šalia jos. Aš irgi maniau, kad mums reikia pasikalbėti, nes aš ir ji nežinau nei kaip pasakyti, mudvi nenormalios.
- Taigi galbūt pasakysi kodėl aš jaučiuosi nenormali?- paklausiau jos.
O ji atsiduso gurkštelėjo darsyk kavos ir sužiuro į mane.
- Galbūt aš vampyrė ar vilkolakis?- nusijauokiau.
O ji tik atsiduso ir pasakė:
- Tavo tėvas yra vilkas.
Mane suėmė toksai juokas. Tai taip išeina, jog mano mama tai turėjo daryti su vilku.
- Juokauji?- paklausiau.
- Taip ir galvojau, kad juoksiesi,- pasakė ji ir vėl gurkštelėjo kavos.
Tai ką ji rimtai? Na tikrai ji nenormali. O gal aš nenormali. Nieko pradedu nebesuprasti.
- Tipo tu su vilku?- paklausiau jos žinojau, kad ji suapras apie ką aš.
Jos veidely atsirado šiokia tokia šypsena.
- Taip.
- Tai mano tėvas vilkas, tai aš kas?- paklausiau jos buvau visai visai isterijoje.
- Tu žmogus- vilkas, bet...
Pertraukiau ją
- Kas bet!- na štai man jau prasidėjo isterija, tiesiogine žodžio prasme.
- Kai tau sueis 16 tu turėsi pasirinkti ar būsi vilku ar žmogumi,- pasakė ji.
- Ką? Aišku žmogumi,- nusiprunkščiau, kas norėtų nusiusias vilkas, kuris žiemą turi kęsti badą.
- Ne viskas taip paprasta,- pasakė ji.
- Kas dar!- mane jau ištiko šokas.
- Tu turėsi pabūti savaitę vilku ir tik tada apsispręsti!
Ką ji ką tik pasakė, kad aš turėsiu būti vilkas, tas baisu padaras ir dar visą savaitę, tai baisu.

🐺🐺🐺🐺🐺🐺🐺🐺🐺🐺🐺

Mano nauja istotija tikiuosi, kad skaitysite ir pažersite kritikos, nes aš ją myliu.