Attack on Heart

pirmoji kova ir kava

  Aš panikavau. Mane ištiks panikos priepolis jeigu nesiimsiu jokių priemonių. Pirmiasia turiu būti saugi. Užsidėjau prietaisus kuriuose buvo ginklai ir virves. Susirišau savo trumpučius plaukus į mažą kasytę taip parodant mano 3 auskarus. Išbėgau į lauką ir vaizdas kurį pamačiau tikrai nebuvo kasdieninis. Nors ir kasdien visi lekiojo po stovyklą savais reikalais, šį karta čia viskas virte virė. Sudrebėjau... mane nuo mažens gąsdino tokios žmonių krūvos, tačiau laiko nebuvo, kaip ir neturi būti blaškymosi mano galvoje. Nusprendžiau bėgti palei mišką, nes iš miško atkeliaus titanai ištroškę šių žmonių galvų. Mane vėl nukretė šiurpūlys. Mano virvės prisikabino prie medžiu ir aš pradėjau skraidyti ore. Užlipusi ant medžio viršūnes, o miške kuriame esu medžiai didesni už pačius titanus, pažvelgiau į tolūmas kurios be titanų būtų jaukios ir širdžiai mielos. Dabar buvo viskas atvirkščiai. Man sulinko keliai išgirdus riksmą. Riksmas aiškiai buvo vyro. Titanai siautiojo po mišką užuosdami mus ir bandydami mus rasti ir suėsti.
-Kvaile tu, ko čia stovi?! Titanas stovykloje!-, mane išgąsdino ir gražino į realybę kito vyriškio balsas. Ten stovėjo ir vėl jis. Jis buvo krajuotas. Sutikęs mano žvilgsnį, jis jo nenusuko, kaip kiti, išsigande manęs. Jis žiūrėjo į mane šaltu ir nesuprantamu žvilgsniu. Tačiau prisiminiau kitą dalyką. Knygelė. Ją palikau namukę.
-O Dieve!-, pradėjau šokliuoti nuo vienos ant kitos šakos, kurios mane išlaikė kaip pukelį. Tačiau man sutrukdė pagriebimas už riešo.-Paleisk! Ji ten... Dings...
-Kas tau dings? Ten dar netape titanų žudikai mirs, o tu be kažin ką galvoji.
-Man tie kvailiai nerūpi! Ji... Knyga.-, atlaisvinau savo riešą ir pradėjau sklandyti ore kiek įmanoma grečiau. Tačiau ką pamačiau mane nuskraidino į transo būseną.  Iš namelio, kuriame gyvenau liko tik griūvėsiai. Man užsiplieskė ašaros. Ne. Ne! Kodėl tai nutinka būtent man?! Nušokau nuo medžio ir puoliau bėgti link griūvėsiu. Pradėjau draskyti medieną, bandydama rasti tai kas mano gyvenimą stovykloje pavertė saulės spinduliu. Mano akis užkliuvo už lovos. Ji buvo perskelta pusiai. Už lovos ją slėpiau. Tai buvo šansas, tačiau pajaučiau vieną porą akių man į nugarą. Maniau mano nugaroje atsiras dvi skylės. Žvilgtėlau sau per petį. Ten stuksojo sudidinta žmogaus kopija ir žiūrėjo būtent į mane. Viskas... Viskas... Dar pabandžiau apčiuopti bent kažką ir pajaučiau odinį viršelį kuris tereiškė pergalę. Gailiuosi, jog jo neperskaičiau. Tespėjau pamatyti siluetą virš manęs ir mane pasitiko tik tamsa. Daugiau niekada nepaspausiu pianino klavišo, niekada nepamatysiu savo mamos ir mano sesės septynmetės, niekada nesusituoksiu ir neparodysiu mamai jos anūkų. Nieko nebejausiu, tik tamsą kuri išves mane iš proto.

Po ilgaamžės tamsos mane pasitiko pirmiejo saulės spinduliai. Jie kaitino mano veidą kai ugnis. Man ant kojų nebebuvo jokių prietaisų. Svarbiausia, mano rankoje nebuvo nebuvo to mažo odinio viršelio. Šį kartą nepravirkau. Apsižvalgiau po aplinką kuri man bivo be abėjo svetima. Lova ant kurios miegojau nebuvo nei par plati, nei per maža. Supratusi, jog guliu ne savo kambaryje pašokau iš lovos. Galvojau, jog paliesiu dulkėtą, apipelyjusi grindinį, tačiau klydau...

473 wordsss!!! Oh yeah! Oh yeah! Taigi čia jau miniatura, tačiau nekreipiam dėmesio! Man reikia truputėlis nuomonikių. Ai ir nepamirškir spausto tos žvaigždutes ir paremkit mane, nes tada man padėsit išmaitint mano 141 vaikus.