Attack on Heart

dabartinė kava

Mano pėdos buvo plikos. Be batų, tik apiplyšusios kojinės. Nusprendžiau apieškoti kambarį ir rasti ką naudingo, tačiau mano nosį pasiekė kvapas, kuris mano pilvą privertė sureaguoti stipriai perlenkdamas lazdą. Man susuko pilvą. Ten sau ramiai tūnojo kavos puodelis.

Norėjau visą kavą išpilti pro langą kuris buvo didelis ir be užuolaidų. Plačiai pravėrus nežiurėjai į apačią, nes pirmą kart saulė manęs neišsigando ir  apšvietė mane visą. Paėmusi puodelį išpyliau kavą. Po sekundės išgirdau riksmus iš apačios:
-Kas čia per velniai?! Mano plaukai! Kas čia dabar?-, pradėjo burnotis nepažįstamo atvazdo vaikinas. Labai išsigandau ir nelaukus užvėriau langą ir palikau puodelį, ten iš kur ir pasiėmiau.

Prisiminusi to vaikino išraišką nusikrizenau. Galiausiai pradėjau juoktis, taip kaip dar nesijuokiau nuo pat vaikystės. Kada su sesute lakstydavom po laukus, kada apsimesdavom titanų žudikėmis ir palikdavome randus medžiuose... Prisiminus tuos gerus prisiminimus mano nuotaika prašvito, kaip saulė esanti už lango.

Mano apmąstimus nutraukė sūnkus beldenimas į duris. Mano šypsena dingo nuo mano veidelio. Jas pravėrė mergina. Jos apvalūs akiniai krito ant nosies galiuko. Jos akys buvo skaisčiai rudos. Plaukai buvo apsivėlė nuo katik buvusio miego.
-Ar kas nutiko?-, paklausė pasukdama galvą, kad jos akiniais nuetu blykstė. Aš išsigandau.
-N-N-Nieko... tik ieškojau daiktų...
-Ai! Ta maža knygelė tam stalčiuke-, ji parodė pirštu į spintelę ant kurios buvo "nekaltas" puodelis. -, o batai štai ten!-, ji parodė į lovos kampą kuriame buvo mano ilgi, rudi batai.
-A. Ačiū.
-Nieko! Nepamiršk nueiti į apačią. Ten laukia tavęs.
-Mmh... gerai.

                             -x-
Nusileidau žemyn neilgais laiptai ir pasukau į kambarį be durų. Ten buvo ilgas stalas ir jo priekyje buvo siluetas, kuris keistai laikė savo puodelį rankoje.

Tylėjau. Atėjau tyliai ir be garso klestelėjau kiek atokiau esančioje kėdėje. Į mane atsuko dvi žalsvai rudas akys. Man pasidarė nejauku.
-Tu, -, jo žvilgsnis rodė jo nepasitenkinimą-, Chara, negražiai paselgiai nualpusi vydurį titano regos. Reikėjo tave galbėti.-, suraukė savo antakius Levi. -, Negražu šitaip.
    Man sukilo noras jam trenkti kaip esu prątusi, tačiau susilaikiau. Ką galiu padaryti, jog baimė užvaldė mano visą kūną.

Jis atsistojo nuo kedės ir pradėjo eiti link manęs. Man suveikė mano erzinantis inkstintas ir kaip pašokau nuo kedės ir atstraukiau kelis gerus metrus nuo jo. Aš jo išsigandau. Pirmą kartą aš kažko išsigandau. Ir dar tokios išgamos kaip jis.

Tikriausiai pagalvotumetė, jog trenkčiau, bet tiesiog klestelėjau toleliau. Pasiėmiai knygelę ir pradėjau skaitinėti ją.

"...Nepalankūs laikai atėjo į mano kaimą. Iki jo nusigavo titanai ir visus išžudė. Aš pabėgau ir dabar rašau bėgdamas. Bėgu per dienas ir naktis. Nežinau kiek valandų. Kokia diena, koks mėnuo, nei kur aš esu. Aš tik bėgau..."

Kruptelėjau nuo tokio užrašo. Kaip žiauru. Žinau, jog nevienam kaimui taip yra nutikę, tačiau niekos nepapasakojo man koks tai jausmas. Skaičiau toliau:
"...Pribėgau mišką ir prieš save pamačiau penkiametrinį titaną. Pra   au ver..." toliau buvo sunku skaityti, nes ašaros išblukino tekstą. Parverčiau puslapį.
"...Pribėgau prie medžio, tačiau jis buvo greitesnis. Aš prisiglaudžiau prie žievės žinodamas, jog tai mano paskutinės mano gyvenimo minutės. Tačiau jis tik nusilenkė ir... ir prakalbo žmoniška kalba..."

Susiėmiau už burnos. Kaip tai įmanoma? Juk jie tik sudidintos žmonių kopijos, tačiau be smegenų ir labai nekultūringi.

Skaitydama nepajaučiau kaip man ant peties atsirado ranka. Kruptelėjau. Atsisukau į rankos savininką ir tai buvo Levi. Suraukiau antakius. Jo bejausmės akys, rodos tapo jausmingesnės. Jis stebėjo mano veidą bandydamas suprasti kas man yra ir kodėl kruptelėju. Pati negalėčiau pasakyti...

-Ką skaitai?-, netrukus ištraukė man iš rankų knygelę.
-Atiduok!-, pašokau ir bandžiai pasiekti, tačiau, nors jis buvo žemas aš buvau dar žemesnė. Jis pradėjo ją skaitinėti ir jo akys išsiplėtė lyg būtų pamatęs mirtį. Suurzgiau.

Galiausiai nieko gero nesugalvojusi spyriau jam į tam tikrą kojos sulenkimo vietą, kad jo koja atsijungtu. Nepanikavau pamačiusi jį perklupusi, susiraičiusi ir laikydamas koją. Juk jam nebuvo suleisti nuodai ar panašiai. Prunkštelėjau iš savo minčių. Atslūgs po kiek laiko. Tačiau jam tai atslūgo greitai, arba aš tik spėjau, nes jis beregint pakilo ir bandė man smogti, spėjau sulaikyti jo ranką. O jis stiprus. Greit ją paleidau nusviedusi jos savininkui.

Jis dabar bandė mane sučiupti, bandžiai išsisukti, bet kaip aišku jo judesys buvo per greitas man sureaguoti. Tuomet jis, tiesiog, man davė stiprų sprigtą, kaip kokiam vaikui. Jau pratrūkau jis sviedžiu jam į galvą savo kumštį. Jis suinkštęs atsitrakė nuo manęs. Nusišypsojau savo laisvei. Dabar aiškų man teliko pasigauti knygelę iš jo rankų. Dabar jo rankos nebuvo pakeltos, taigi turėjau puikią ją galimybę pasiimti. Taip ir padariau. Man teliko nubėgti į kambarį kuriame atsikėliau, bet suabėjojau. Juk jis tikriausiai žino kur miegojau. Juk jis mane ten nugabeno.

Bėgau koridoriumi bandydama pasiekti didelias duris pro kurio siaurus plyšelius matėsi saulės spinduliai. Tikrai pagalvojau, jog tai laukas, tačiau labai klydau.

Atidariusi duris pamačiau teismo salę.
Rimtai?
Kaip ten gali būti tai šviesu? Juk ne laukas.
Visų akys buvo nukreiptos į mane. Iškarto užtrenkiau duris visa išraudonavusi kaio burokas. Ah... kodėl man šitaip? Kol niekas manęs nematė vėl nuslinkau į valgomąjį kur vyko mano ir Levi kova.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~