Kai vis galvoji apie tai, kas buvo vakar, bijai, kas gali nutikti rytoj. Taip, vakar išsipildė vienas iš mano norų, todėl dabar turiu galvoti kitą ir jau žinau, kam jis bus skirtas.
Mokykloje turėjau draugę, kuriai taip pat galėdavau viską pasipasakoti. Anksčiau buvome geriausios draugės, dabar esu baisiai pasimetusi, kas yra mano tikri draugai, o kas ne. Taigi su Feliksu nusprendėme, jog per rytojaus ilgąją pertrauką su juo važiuosime į jo namus ir ten pasikviesime Samantą bei Emilį kavos, tuomet pasakysime, jog mudu draugaujame. Na, o Emilis yra mano vaikino geriausias draugas jau nuo mažų dienų.
Taip ir padarėme. Elgėmės paprastai, išeinant iš istorijos pamokos mano naujasis vaikinas pakštelėjo man į lūpas, atsakiau tuo pačiu, nes vis dar buvau kiek nustebusi ir jaučiausi dar vis nejaukiai, po tokios ilgos pertraukos pradėjusi naujus santykius. Keturiese nuvažiavome pas jį, pasidarėme kavos, Samanta su Emiliu išėjo į balkoną, nes lauke žaismingai švietė saulė, buvo šilta, tiesiog nuostabus pavasario oras. Tuomet virtuvėje likus tik man ir Feliksui, gavome minutėlę pasiruošti pateikti naujieną it skanų patiekalą ant lėkštutės, jis mane pabučiavo ir nusekėme draugus į balkoną. Nutaikius gerą progą, jis vėl pakštelėjo man į lūpas ir pasirodė graži Samantos nuostabos išraiška. Iškart pasipylė begalė klausimų "kada?", "kaip?", "ar man nepasivaideno?"
- Vakar, ir ne ne, nepasivaideno, galėtum ir pasveikint, - tariau pašaipiai, kai Felikso ranka apsivijo man juosmenį.
- Jėtau kaip džiaugiuosi! - ji šūktelėjo taip, kad rodos girdėjo apačioje gatve einantys žmonės.
To man ir užteko. Visapusiško palaikymo iš artimiausių žmonių. Na ir kolkas aš jaučiausi laiminga. Kodėl kolkas? Neužilgo viskas išaiškės.
BẠN ĐANG ĐỌC
Tai - tik žaidimas
Lãng mạnNaujoji mano istorija, kurią pradėjau rašyti vos tik gavusi įkvėpimo. Klara yra 18 metų mergina, anksčiau buvusi tikra namisėda ir vėliau supratusi, jog sėdėjimas namie jai tikrai ne į naudą. Prieš tai turėjusi vienintelę meilę, su kurią bendravo pe...
