Safo

Untitled Part 1

Argi žmonės nėra keistai įdomūs? Argi ne įdomu kaip jie knarkia, čepsi, išsprogina akis? Kaip jie ropinėja žeme ieškodami segučio? Paprasto segučio. Safo tokių turėjo gal šimtą. Ji mėgo segučius. Įsisegi į plaukus, ir į lėlės plaukus. Nors ne. Tai ne Safo lėlė. Tai Onos lėlė, kurią ji paskolindavo Safo tik retkarčiais. Ona gera. Bent jau kartais. Kai jai liepia ponas Čičkauskas. Bet kai ateina ponia Čičkauskienė, ji leidžia Onai daryti ką nori. Ponia labai griežta. Ji neleidžia Safo valgyti su visais prie vieno stalo, tik Safo ir Marija tvarko namus. Bet Marija vyresnė, ji didesnė, todėl leidžia Safo pailsėti.

Ponia Čičkauskienė pusiau apsirengusi, pusiau su korsetu klykė radusi segutį po kilimu. Jos garbanos, ant jos riebaluoto veido krito, ir ši atrodė baisiai .

- Kiaule, tu! – Suriko ji ant Safo. – Manei nerasiu? Kiek dar segučių nuo manęs slepi? Kiek? Neslėpk nieko nuo manęs, Siuzana, aš vis tiek surasiu...

- Mano Vardas Safo. – Piktai atkirto mergaitė.

- Tu dar aiškinsiesi su manimi?

Garsus trenksmas. Safo dar niekada nejautė tokio skausmo. Į kambarį įėjo ponas Čičkauskas.

- Girdėjai? – Seilėmis spjaudėsi ponia.

- Ką? – Nesuprato ponas Čičkauskas.

- Kaip ši mergšė drįso mane įžeidinėti? – Suriko Čičkauskienė.

- Brangioji, nusiramink...

- Nenusiraminsiu. Parduok ją.

- Kaip paršelį? Juk ji – žmogaus vaikas.

- Ne žmogaus. Žinau aš tą žmogų. Pabaisa. Ir ši merga – baidyklė.

Safo iš akių pabiro ašaros.

- Davei jai, tą, graikų poetę, tai dabar ta kvaiša drįsta išsigalvoti kad yra kitokia nei iš tiesų. Ir dar iškraipo tikrą poetės vardą. Ji – Siuzana Pliumpiutytė.

- Ne, aš Safo. – Pasigirdo tylus balselis.

- Ateini, pasiimi, parduodi... – Čičkauskienė surikus puolė vyrui ant kaklo, vos nepargriaudama jo.

Ponas Čičkauskas atsistojo, pasiėmė Safo už rankos, uždarė ponios Čičkauskienės duris ir išėjo.