Safo

Ketvirta

Pusryčiai, pirmąsyk Safo gyvenime buvo tokie tokie gardūs, ir netgi malonūs. Ankstesniuose namuose, gaudavus bandelę Safo turėdavo eiti tvarkyti namų, o čia - ji valgė pyragėlius, užsigėrinėjo juos arbata ir mokėsi šokti. Ji niekada gyvenime, nebuvo šokusi. Na, bent jau aristokratų šokių. Šokių mokytojas buvo senyvo amžiaus karininkas. Jis liepė Jurijui pademonstruoti, kaip jis išmoko valsą. Jis paėmė Safo ranką, ir jie užsimiršę ėmė šokti. Ji neužmynė partneriui ant kojos, ir neužkrito ant jo, kaip baiminosi, ji tik sukosi kartu su svaignančio grožio muzika, kuri tarsi visą pasaulį nešė į Safo mintis, sielą, kūną....

Paskui, ji turėjo filosofijos pamoką. Ji pirmąsyk turėjo mokytoją. 

- Kaip niekur nesimokiusi, tu labai protinga, Siuzana. -  tarė jis, mestelėjęs žvilgsnį į jos raštą. - labai dailus, matyt daug dirbai prie jo.

O kaipgi... Safo kiaurą naktį sėdėdavo ir perrašinėdavo Čičkausko dokumentus, kaip jis jai liepdavo. Jos raštas buvo gerokai išlavėjęs.

Ji pamerkė plunksnakotį į rašalinę ir ėmė rašyti.Ji dar niekada neturėjo filosofijos lotynų kalba... Safo tiesiog svaigo nuo mokslo, kurio jai taip reikėjo. Ji norėjo būti rašytoja. Tai buvo vienintelis šansas, jai tapti žinoma, ir vienintelis šansas, pagaliau nebedirbt juodo darbo.

Ji buvo laiminga, bet gal dar labiau dėlto, jog vos grįžus į kambarį, ją pasikvietė Jurijus.

- Ateik, nori su manimi į miestą? - Šyptelėjojo jis.

Safo stryktelėjo ir nubėgo prie palto.

Su Jurijumi, jie važiavo karieta, ligi pat senamiesčio. Čia Safo, ponia siųsdavo pirkti maisto produktų. Bet tikrai ne pramogauti.

Karieta juos išlaipino prie Katedros. Greitu žingsniu, jie nuėjo link senio žydo duoninės. Jis pažinojo Safo, kaip nuolatinę klientę, kuri nuolat eidavo  čia, pirkti Čičkauskienei pyragėlių. Vos tik pro duris, įžengė Jurijus, žydas jau supakavo du riestainius.

- Ponaiti Jurijau, jūs dabar ne vienas? - vyptelėjo jis.

- Ne, aš su Safo. - Išdidžiai atsakė— Jurijus.

- Čia Safo? - žydui akys ant kaktos iššoko. - Nuo kada, tu ištekėjai?

Safo nusijuokė

- Ne ištekėjau, o pakeikiau šeimininkus. - nusijuokė.

-  Ką gi, ką gi... penkis rublius, ponaiti. - Tarė senis žydas. - O tu Safo, atrodai kaip tikra poetė. Po kelių dienų, pažiūrėk, gal jau ir naujajam Vilniaus seimui, su Jurijum priklausysi...

Nusipirkę riestainių, prasukę pro didelę arką jie nuėjo link seimo. Bet Basanavičius išėjo iš jo su lagaminu. Jis nebuvo darbinis. 

- Kas nutiko? Pone Basanavičiau...  -Jurijus sumišęs puolė prie senelio.

- Caras taiko represijas. Negaliu rizikuoti jaunimo gyvybe, - tarė jis. - Eikit, platinkit lietuvybę kitur, bet tik ne šiam pastate, ir tik ne viešai...  Didysis Vilniaus seimas slapstosi, ir aš nieko negaliu padaryti. - Jis paplekšnojo Jurijui per petį ir išėjo.

Neilgai trukus, jie vėl pėdino siauromis Vilniaus gatvelėmis. Jurijus neištarė nė žodžio, o grįžęs niūriai žvelgė į tėvą.

- Jis tik dabar sužinojo apie represijas? - Baltu veidu paklausė Aleksandras.

- Deja, taip... bet ir aš tai sužinojau tik dabar. - Sušnibždėjo Safo...

- Domiesi politika?

- Man tai įdomu. - Ramiai atsakė Safo.

- Tu protinga mergina. Ir beje, galėtumei pavergti bet kurio bajoro širdį.  - Pamerkė akį.

- O tekėti reikia iš meilės. - Gudriai tarė Safo. 

- Tavo motina irgi norėjo mylėti... tik deja, Čičkauskas jai neleido to. Jis ją kankino. Ji buvo labai nelaiminga... o ir mirė iš išsekimo... Visai kaip ir Jurijaus motina. - Jo akyse sužibo krislai.

Safo greitai nuėjo į savo kambarius. Ir jai kažkodėl suspaudė krūtinę