Safo

Antra

Safo stovėjo gatvėje. Ponas Čičkauskas laukė. Kažko. Ko - nežinojo net Safo. Šiaip ponas Čičkauskas, būdavo atlapaširdis Safo. Ir kaip trylikos, ji buvo pakankamai protinga. Ponas jai duodavo įvairių rašytojų knygų, pasakodavo Lietuvos ir pasaulio istoriją, ir išvis... jis sakė, jog iš Safo išeis puiki panelė. Bent jau Safo to norėjo. Ji mokėjo skaityti, rašyti, skaičiuoti, fizikos, matematikos, truputėlį chemijos, astronomijos, literatūros ir dar begalės dalykų, nuo kurių, net tokiam proto bokšteliui kaip Safo, susisukdavo galva.

Tačiau, kad ir kaip ji norėjo, jos manta, neprilygo protui. Naktiniai marškiniai, žieminiai batai. Visi jos rūbai ir daiktai. Čičkauskienės dukra turėjo begalę suknelių, o štai Safo - beveik nieko. Ir miego vieta jai būdavo skiriama virtuvėje, ant krosnies. Virėjas padėdavo kopėčias, ir ji užlipdavo. Marija būdavo jai paklojusi pūkinius patalus, nes namuose nepriklausomai nuo metų laiko, visąlaik būdavo šalta. Virėjas Aleksejus visada Safo duodavo sočiai pavalgyti, mainais už pasakojimus. Kai valgydavo Safo jam pasakodavo apie žvaigždes, skaitydavo istorijas, kurias jai duodavo ponas, ir Aleksejus, kuris buvo nemokytas, su pagarba ir savotišku susižavėjimu žiūrėdavo į Safo. Ji ir pati buvo jį pamokius skaityti. Bet jam patikdavo kai skaitydavo Safo.

Netrukus, gatvėje, prie žibinto po Muravjovo paminklu priėjo vyriškis. Jis buvo aukštas, lieso sudėjimo, gražių skruostikaulių, juodų dailiai atgal sušukuotų plaukų, bei mėlynų akių. Kai jis priėjo padvelkė keistai malonus aromatas. Tokių skanių kvepalų Safo turbūt gyvenime neuostė. Vyriškis nužvelgė mergaitę ir poną Čičkauską.

- Tai parduodi dukrą? - Su pašaipa nužvelgė jį.

- Kiek nori. Eik iškart prie reikalo. - Irzliai tarė ponas Čičkauskas.

- Aš nepirksiu jos kaip avelės. Paimsiu už dyką. - Vyriškis vėl pervėrė Safo žvilgsniu, tarsi ji būtų caro išdavikė. Bent jau ponas Čičkauskas, mėgęs carą, taip sakydavo.

- Imk, tik kad jos akyse nematyčiau. - Supykęs tarė ponas Čičkauskas. Jis neatsisveikino su Safo, nusisuko ir nuėjo. Safo pasijuto tokia nereikalinga. Jos širdį tarsi, žarsteklio replėmis suspaudė. Ponas, kuris vienintelis kartais išklausydavo jos atsiprašymą, ar pasiteisinimą, kuris jai vienąsyk pasakė, kad ji bus puiki panelė... dabar ją atidavė. Bent jau nepardavė...

- Ateik. - Paliepė jai nepažįstamasis.

Safo priėjo.

- Aš vardu Aleksandras. Gyvenu kiek toliau. - Jie įlipo į juodą karietą, pakinkytą baltais, kone sidabriniais ristūnais ir nuvažiavo link kitos miesto pusės. Ten kur buvo miškai. - Turiu sūnų. Jis keliais metais už tave vyresnis. Jo vardas Jurijus. Tave mokė mokytojas?

- Ne... - gailiai atsiduso Safo.

- Pasamdysiu tau mokytoją. - Kuo ramiausiai tarė jis.

- Pone Aleksandrai, o kodėl jūs ponui Čičkauskui pasakėte, kad parduodate dukrą? - Nedrąsiai paklausė Safo.

- Visų pirma, aš tau nesu ponas. Tu esi lygi su manimi ir mano sūnumi, o visų antra, nejau nežinai kas tavo motina? -Pakėlė antakius Aleksandras.

- Ne. Nežinau. Turbūt aš našlaitė.

- Tavo motina, buvo tavo tėvo tarnaitė, bet per gimdymą ji mirė ir ponia Čičkauskienė tavęs pagailėjo tik tokiu būdu. Padarydama tave jos tarnaite.

- Ar ji buvo graži? - Staiga nei iš šio, nei iš to paklausė Safo.

- Kas?

- Mano motina.

- Ji buvo labai graži. Tik gaila kad tarnaitė. Kai ji pastojo, tavo tėvas ją pavertė antrąja ponia. Daug geresne, nei Čičkauskienė.

Safo tyliai atsiduso. Ji žinojo, kad nėra gražuolė. Niekas jos niekada nebuvo pavadinęs gražia, ir Safo džiugino ir teikė vilties bent jau vienas faktas. Jos mama buvo graži. Graži, o ne stora ir baltu nuo pudros veidu kaip Čičkauskienė.

Netrukus jie privažiavo didelį dvarą. Tai nebuvo šiaip namai. Tai buvo labai gražus ir didelis dvaras. Safo vos neapalpo jį pamačiusi.

Turbūt, čia krosnis bus šiltesnė ir geresnė... Safo vien jau nuo tos minties darėsi laiminga.

Vos išlipius iš karietos, Aleksandras nusivedė ją į dvarą. Toks gražus... Prieangy, buvo gražūs baldai, spinta platams sukabinti, o svetainė... Safo negalėjo jos apibūdinti. Jai pritrūko žodžių.

Aleksandras ją nusivedė į antrą aukštą. Čia jis pravėrė vienas, auksu graviūruotas duris. Safo net kvapą užėmė... Lova su raudonu apklotu, ąžuolinė juoda spinta su aukso raižiniais, tualetinis staliukas, perėjimas į nuosavą vonios kambarį...

- Čia tu gyvensi.

- Aš? - Safo nustebusi žvelgė į Aleksandrą.

Šis klastingai šyptelėjo.

- Žinojau, kad Čičkauskienė tave skriaudžia, bet kad šitaip...

Jis nuvedė ją į vonios kambarį. Čia jau buvo tarnaitė. Kai Aleksandras išėjo, Safo padedama jos nusiprausė. Apsivilko chalatą. Ir įėjo į savo kambarį. Čia stovėjo siuvėjas ir naujasis Safo globėjas.

- Nusirenk, mes norime pamatuoti ar tau tiks šie apatiniai. - Jis parodė į ant lovos gulinčius šilkinius apatinius.

- Ar galėtumėte nusisukti. - Nedrąsiai paklausė Safo.

Vyrai iškart nusisuko, o Safo pasirodė tik siuvėjui. Viskas idealiai tiko. Tada Safo gavo dar tris kasdienes sukneles, vieną mokyklinę, ir kelias išeigines.

- Ar bus ne per daug brangu? Juk aš -tarnaitės dukra... - susinepatogino Safo. - Aš jums dėkinga, bet...

- Baik galvoti apie savo motiną, kaip apie tarnaitę. - Net piktai paliepė Aleksandras. - Ji buvo nuostabi mergina. Bendravau su ja, kai ji buvo jau ponia. Ir prisiekiau jai, kad rūpinsiuosi tavimi, jei Čičkauskas nesugebės.

ZJ Z'tB