Alkana

[7]

Mane paguldė į ligoninę. Čia visai nieko jokių patyčių, jokių tėvų, jokių problemų, na išskyrus vieną. Jau 3 mėnesiai kaip aš čia. Jie žiūri ką aš valgau kiekvieną kąsnį. Nepaslaptis, kad visą tą maistą aš išmetu į šiukšlinę. Tiesiog nenoriu gryžt į senus laikus.

Daktarai mano, kad aš priaugu svorio, nors aš tiesiog svarelius įsikišu į kišenes, liemenėlę, kojinęs, bet kur svarbu, kad jiem kilogramai kiltų, o man mažėtų.

Prieš tris mėnesius jie sakė, kad man viskas bus gerai, o dabar vos pastoviu. Štai kokia kaina turiu mokėt tam,kad išvengčiau užgauliojimų.

Mane daktarai paleido iš ligoninės. Pagaliau pirma kartą per 3 mėnesius aš nueisiu į mokyklą.

Merginos kurios su manim niekada nekalbėdavo mane susitabdo koridoriuje, kad paklaustų kaip aš tai padariau? Aš sakau aš sergu. Jos sako ne tu esi paskatinimas. Kaip aš galėčiau neįsimylėti savo ligos. Kai tampu tokiu siluetu, kurį žmonės turi įsimylėti. Kodėl aš turiu dabar sustoti kai anoreksija yra vienintelis įdomus dalykas apie mane? Ir kaip nuobodu yra būti paprastai. Kaip neiti į ligonine yra nuobodu. Kaip žiūrėti į obuolį ir matyti tik obuoli ne 50, ar 100 atsispaudimų yra nuobdu.
_____________________________________________

Tikiuosi patiko gal turite idėjų kaip pageryti istorija? Parašykit į pm.

Pasekite mane kituose tinkluose:

FB: Paulina Rutkauskaitė
IG: H3llsh
SP: Paulina22555

💕💕