Nematomų žmonių agentūra

6 (Tėviškė)

Tarp Kalėdų ir Naujų metų visada stengiuosi pasirūpinti, kad tuo metu atostogaučiau. Pora kartų tai nepavyko, bet vistiek, manau, galima sakyti, jog tai tradicija. Tuo laikotarpiu važiuodavau ramiai pagyventi pas tėvus ir pasiilsėti nuo miesto šurmulio. Mano tėvai gyveno netoli nuo miesto. Vos už keturiasdešimt trijų kilometrų ir dviejų šimtų keturiasdešimt trijų metrų nuo miesto ribos pagrindine magistrale ir dar už trys su puse kilometro neseniai restauruotu keliu, stūksojo dešimties namų gyvenvietė, kur visi visus pažinojo, į svečius vaikščiojo, ir šiaip apkalbėdavo. Gyvenvietė buvo ne senų vienkiemių ir net ne buvusio gretimais kolūkio palikimas. Čia kažkur prieš 20 metų pasistatė namus, gamtos ištroškę žmonės, kurie grįžę iš kalnų nebegalėjo pakelti miesto šurmulio. Vėliau tai buvo tiesiog mūsų vasaros - beja nuostabios...

- O kas ten tokio nuostabaus? - paklausė Simas, ir dar nesulaukęs mano atsakymo pridūrė - Ežero nėra, vien kalvos, vaizdas gal ir gražus, bet ką čia veikti vaikui?..

- Miesčioni, tu miesčioni... - numykiau Simui. - Nieko tu nesupranti...

Suprantat... Tiksliau aš pats dabar nesuprantu, kaip, bet tada viskas buvo įdomu. Dviračiu tikriausiai numindavom šimtus kilometrų. Pamenu, net kažkada buvom pasiklydę. Gal už trijų valandų kelio radom tokį upeliūkštį, kuriame vandens gal iki kelių, bet dugnas smulkūs akmenėliai kuriuos atrodo be galo kruopščiai valė žuveliokai. Srovė jame buvo tarsi šilkinė vėliava - švelni, lengvai banguota ir tykiai šnibždanti tėvynės meile degančias dainas. Ten mes ir užstrigom. Turškėmės tiek, kad net vasaros įdegis nuėjo. Iki šiol jaučiu alkį tų dienų ramybei. Išbuvom iki kol saulė ristis už horizonto pradėjo. Tada ant savo girgždančių arklių namo. Tamsoj matyt vienam iš šunkelių nusukom ne ten kur reikėjo. Tai parsiradom gal pirmą nakties, pagal pašvaistę nuo fakelų ir šimtus kilometrų skambančio aido atkartojančio tėvų beviltiškus šauksmus. Varėm tiesiai per rugių laukus, bulvėnojus ir dar velniai žino ką.

- Ir nebuvo baimių ar nerimo, kad jus nubaus?.. - įsikišo Simas...

Keista, bet ne. Nė menkiausio nervo. Vien tik beprotiškas džiaugsmas nuostabiai praleidus diena. Ir kad buvom nubausti menkniekis. Jokio diskomforto - absoliuti ramybė. Gal būtent dėl tos priežasties Kalėdines atostogas praleidžiu čia. Kur jaučiuosi ramus ir saugus.

- O dovanos?... - nuskambėjo klausimas.

- Dovanos... - šiek tiek susimąstęs šyptelėjau ir pridūriau - dovanos yra dovanos.

Dovanas rasti Kalėdų rytą visada smagu. Net kai suaugome, ir savo dovanėles padedame po eglute iš karto atvykus, tėvai saviškes... Atsiprašau ne tėvai - tikrieji seneliai šalčiai. Kaip dėdavo naktį kai visi miega taip ir deda - nei vienas iš mūsų iki šiol nesame matę jų dedant dovanas po eglute. O ryte, tas, kuris pirmutinis atsikelia bėga žadindamas visus iš eilės kviesdamas į dovanų puotą. Keisčiausia, kad šaukliu dažniausiai būna aišku mūsų jaunėlis, kuris miegalius yra tikriausiai kiekviena savo ląstele, kiekvienu savo atomo elektronu. Tačiau tai niekada jam nesutrukdė pirmajam lysti po egle ieškot gerybių.

Šiemet su dovanomis manau pavyko ganėtinai neblogai. Nors ir mintys buvo išblaškytos, o parduotuvės sausakimšos sugebėjau tėvą nudžiuginti nauju kirvuku malkom kapoti ir pasirūpinau, kad mama porą vakarų būtų įnikusi į vieną iš meilės romanų. Mažėlis gavo, mano senąją video kortą, kuri jo kompiuterio vertę tikriausiai kilstelėjo dvigubai, o sesei padovanojau iš Kinijos parsiųsta šokančią gėlytę veikiančią nuo saulės elementų.

- Pala, o ne vazelę kažkokią ten... - leptelėjo Simas.

- Ai negraži ten ta vazelė buvo... - staigiai pertraukiau Simą dar jam pilnai nesuformavus klausimo. Dar kažin ką norėjo sakyti, tačiau visiškai neklausiau ką jis burba, o tiesiog pasinėręs į minčių sąstingį galvojau apie realiais tokių mano veiksmų priežastis.