Nematomų žmonių agentūra

3 (Darbas)

Darbas buvo monotoniškas. Įkyrėjęs iki gyvo kaulo, bet ir pažįstamas kaip nuluptas. Užsimerkęs galėdavau sutvarkyti 70 procentų visų darbų, o galimus ginčus ar problemas spręsdavau dar jiems neprasidėjus. Viskam turėjau atsakymus. Nuo paskutinio projekto prie kurio dirbau su Simu daugiau tokių sudėtingų kaip anas nebebuvo. Tas projektas išmokė spaudinėti svertus, kad pačiam daug dirbt nereiktų, o kiekvienas nudirbtų jam paskirtas pareigas laiku. Pavykdavo ne visada, bet visada išeidavome sausi iš balos ir dar paskui ištempdavom visus kitus. Užtekdavo vienos kitos papildomos dienos ar net valandos darbo ir tai be didesnio išliekamojo streso.

Kaip supratot užimu vadovaujamas pareigas. Vadovauju kažkur dvidešimties žmonių komandai. Santykiai su kolegomis šiek tiek artimesni nei tik darbiniai, nes su dauguma jau dešimtmetį dirbam kartu. Tai tikriausiai ir sukelia daugiausia streso, kai reikia paminti draugiškumą ir galvoti priemones kurios priverstu dirbti darbuotoją be motyvacijos, o įskiepyti jos galima buvo tik labai trumpam ir tik su labai didelėmis investicijomis - tad neapsimokėjo. Tekdavo galvoti kitus būdus.

Kai darbuotojai būdavo pikti dėl taikomų priemonių pietaudavau su Simu. Man patikdavo pietūs su juo. Daugumoje atveju tiesiog pavalgydavom tyloje, kartais paburnodavome dėl valgykloje netaikomų higienos normų, o sunkesnėmis dienomis įsiveldavome į diskusijas, kam tiek laiko dirbti toje pačioje vietoje. Po pietų su Simu visada jausdavau daug ramesnis ir labiau pasitikintis savyje. Simui higienos normos nerūpėjo, bet jis visada pateikdavo šimtus argumentų kodėl tai būtina. Grieždavau dantimis kai nesugebėdavau rasti atsakymo ir tai buvo nenuginčijamas argumentas.

Darbe džiugindavo kaip ir kitus senbuvius - tik atlyginimas ir reti pokerio lošimai uždarame bendradarbių rate. O štai siutindavo bet kas, kas buvo nukrypimas nuo monotonijos, tad į savaitę pora kart išsprokdindavau kraujagysles smilkiniuose.

Vienas iš tokių nukrypimų yra važiavimas pas klientą. Kai projekto vadovas nesugeba susitvarkyti su susiklosčiusia situacija, arba nesugeba atkurti klaidos įmonės patalpose tekdavo palikti savo saugiąją zoną. Per vieną tokią išvyką susitikau vieną iš jų, tiksliau mačiau, nes tik prasilenkęs supratau, kad matau jį tik aš. Tik aš matau tai kas nematomą. Po to greitai pamečiau jį iš akių.

Diena, ar net laikotarpis nebuvo labai įtempti tad tai privertė mane susimąstyti, nes pats netikėjau kad jie yra tikri...

- O jie tikri? - paklausė Simas.

- Nors tai atrodo pamišimas, bet taip - jie tikri - gilioje susimąstymo būsenoje atsakiau aš...

- Kaip jie atrodė? - pasmalsavo Simas...

- Kaip žmonės. - ilgai nemastęs atsakiau...

- Na tiek jau buvo galima suprasti iš tavo pasakymo. Kokia plaukų spalva? koks veidas? vyrai ar moterys?

- Būna įvairiai...

- Kas įvairiai? - buvau pertrauktas, bet ši kartą nesusinervinau...

- Būna įvairiai: būna moterys, būną vyrai...

- O kitka?

- Koks veidas? Kokie plaukai? - pasitikslinau aš...

- Na taip. Kokia jų išvaizda?..- nekantraudamas praplėtė atsakymą mano pašnekovas.

Tylus "hmmm" nuskambėjo per mano nosį ir aš vėl juodoj erdvėje sukausi su savo neaiškiomis ir padrikomis mintimis.