Pertraukiami monologai

Ką darytum tu?

Susisuku į minkštą salotinės spalvos pleduką ir įsirangau kėdėje priešais savo pašnekovę. 

'Manai žmonės bijo pokyčių?' - pasigirsta pirmas klausimas tarp išpučiamų dūmų

'Mes visi bijome pokyčių. Esame iš dalies net priklausomi nuo pastovumo. Pagalvok logiškai, juk net matys mažiausi šiuos planetos gyventojai yra pratinami prie pastovumo' - atsakau greitakalbe kaip dažnai mėgstu.

'Kaip tik šiuolaikiniai vaikai greičiau prisitaiko prie pokyčių. Jie imlūs ir turi daugiau galimybių negu turėjome mes' - su šiokiu tokiu nepasitenkinimu prataria mergina.

'Prisitaiko greičiau tai taip. Bet ir dabar paėmus mokykloje vaikus moko fabrikinio gyvenimo ir nieko daugiau. Ir į ką išaugo tokie vaikai? Į asmenybes, kurios bijo. Jos bijo prarasti darbą, nutraukti santykius, persikelti į naują vietą, bendrauti su naujais žmonėmis. Mūsų gyvenime tiek daug baimės, kuri valdo mus, kad tik vienetai gali jos atsikratyti patys apie tai negalvodami.' 

'Nėra kaip tu sakai, aš esu praradusi darbą, bet susiradau kitą. Baruose lengvai užmezgu pokalbį su visai nepažįstamais žmonėmis, tad apie kokią baimę tu kalbi?' 

'Tai ką tu sakai yra tiesa, bet paklausyk. Žmogus yra sukurtas pastovumui. Ir vieniems jo reikia labiau nei kitiems. Kiekvienas turime savas vertybes, bet visi žmonės nori jaustis saugus ir tol kol niekas nesikeičia, jie tokie ir yra. Pokyčiai sujaukia tai kas vyksta aplink tave, tau tenka išeiti iš tavo komforto zonos ir pasitikti nuotykius. Vieni, tokie kaip ekstravertai, priima tai lengviau ir tikiu, kad tokie žmonės dažnai išeina iš savo komforto zonos. Bet aš esu užkietėjus intravertė ir man yra žymiai sudėtingiau. Kartais aš net bijau parašyti laiką dėl darbo, nes jei paskambins aš neturėsiu ką pasakyti. Ach... Tai sudėtinga paaiškinti, kai tau taip lengva bendrauti ir komunikuoti su tau nepažįstamais žmonėmis.'

'O tu praktikuokis. Kiekvieną dieną pakalbink nepažįstamą žmogų ir pabendrauk. Gal parašyk.'

'Oi ne ne, bendravimas gyvai yra visai kas kita nei rašinėjimas kvailas žinutes. Tai ne tik bendravimo problema. Aš tiesiog bijau keisti savo gyvenimą. Žinau, kad jei nieko nedarysiu tai niekur ir nenueisiu, bet aš tiesiog bijau. Juk dabar gyvenu gerai. Kartais net pagalvoju ar man tikrai reikia kažką keisti, bet tada ateina akimirka ir supranti, kad pasaulis sukasi ir toliau, o tu stovi vietoje. Baimė yra taip įsišaknijusi į mane, kad nežinau ar sugebėsiu ją ištraukti iki pat šaknų.'

'O tu pradėk nuo mažų dalykų. Pamėgink įsivaizduoti link ko judi, ką nori pasiekti gyvenime. Tai gali būti ir patys paprasčiausi dalykai kaip naujos kalbos mokymasis ar naujo darbo paieška. Žinai, dar turėtum tokiose situacijose užduoti sau vieną klausimą ir pamėginti į jį atsakyti.'

'Koki klausimą?' - šiek tiek palinkau į priekį bandydama įsisavinti suteikiamą informaciją. 

'Ką aš daryčiau, jei nebijočiau?' mergina tik šyptelėjo ir užmerkusi akis pažvelgė į naktinį gruodžio dangų.