Pertraukiami monologai

Izoliuota komforto zonoje

'Ar sėdėjimas draugės gimtadienyje, kai kitos panos linksminasi ir klykauja, šūkauja ir kvailai šoka, o tu sėdi ant fotelio ir tiesiog žiūri į jas, vadinamas subrendėliškumu ar dar nepakankamai priaugimu iki laisvo amžiaus, kai jau galima laisvai linksmintis?' - tenka kelis kartus skaityti klausimą, tačiau tai mane ir sudomina. Klausimas, kuris priverčia susimąstyti ne tik apie kito gyvenimą, bet ir apie savo.

Šį kartą viskas kitaip. Gal dėl to, kad dialogas vyksta ne gyvai, o susirašinėjant? Ar tai keičia pačią esmę, o gal kaip tik, leidžia mums viską lengviau apmąstyti. Gaila, šį kartą pertraukiamų monologų bus mažiau. Pasitaisau savo akinių rėmą ir sumaigau atsakymą:

'Kiekvienas linksmybes supranta skirtingai ir skirtingai reaguoja į aplinką. Jeigu asmuo X, kuris sėdi ant fotelio kaip ir norėtų linksintis kaip kitos merginos, tai tikriausiai būtų nepakankamas amžius iki to laisvo elgesio, kai negalvoji ką apie tave pagalvos kiti. Iš kitos pusės, jeigu asmuo X yra mažiau bendraujantis, o kompanijoje yra nepažįstamų žmonių, galbūt asmeniui tiesiog yra nejauku išlipti iš jo ''saugios zonos' prie kitų. Subrendęs žmogus ne visada yra laisvas taip pat kaip ir laisvas žmogus ne visada gali elgtis subrendėliškai (yra iš viso toks žodis?) Kad ir kaip bebūtų, nemanai, kad žmogus kasdien pats renkasi koks nori būti, labiau subrendęs ar labiau vaikiškas ?'

Nekantraudama laukiu atsakymo, kol mano nauja pašnekovė atrašys. Kambario temperatūra tampa kiek per aukšta laukimui, tad kaip įprasta man 'monologo' metu patraukiu su telefonu į kiemą, kur galėsiu kvėpuoti grynu žiemos oru ir nebūsiu priversta kas kelias minutes valytis rankų nuo prakaito.

'Sutinku su tavo nuomone, mes neabejotinai renkamės kuo būti daugiau ar mažiau. Tačiau kartais labai šūdinas jausmas kai vien dėl savęs negaliu gerai laiko praleist' - nepažįstu savo pašnekovės, tačiau norėčiau įsivaizduoti, kaip dabar ji suraukia antakius ar padaro tik jai vienai būdingą veido išraišką pabaigdama savo apmąstymus.

'Puikiai tą suprantu ir kasdien mokausi perlipti save iš vidaus. Turiu draugą, kuris nuolat man kartoja, kad koks skirtumas, ką kiti pagalvos apie tave. Būtų gera idėja kasdien išbandyti ką nors naujo arba įveikti vieną iš savo baimių. Mažais žingsneliais link visiškos laisvės, kad ir koks bebūtų suvaržytas mūsų pasaulis. Pagalvokime, kada paskutinį kartą elgeisi spontaniškai ar išlipai iš savo komforto zonos? ' - prisidegu cigaretę iš to nekantrumo. Labiausiai tas ir žavi, kad nežinai ko tikėtis iš kito žmogaus. Jūsų pasauliai skiriasi, jus gyvenate skirtinguose miestuose, turite skirtingas patirtys, tačiau štai čia, dabar su nekantrumu laukiate viena kitos atsakymų.

'Hmm... Turbūt spalio-lapkričio mėnesį sakydama kalbą anglų kalba. Tačiau ką daryti, jei man tas kalbos sakymas per dvi savaites jau buvo jaukumo zona ir sakydama ją mieste aš jaučiausi visiškai patogiai? - jau įsivaizduoju, kaip pašnekovė truputi stabteli ir įkvėpusi orą tęsia toliau - Problema tame, kad aš iš jos neišlipu, o jei išlipu ji labai greitai tampa arba visiškai netampa mano jaukumo zona' 
'Visa esmė išlipimas iš komforto zonos yra tai, kad tu ja nuolat pleti. Kuo dažniau iš jos išlipi, tuo iš dalies laisvesnė esi kaip asmenybė. Pagalvok, kažkada tau kalbėjimas anglų kalba tikrai nebuvo jaukumo zonoje. Tau pradžiai reikėjo išeiti iš jos, kad tai taptu tavo komforto zona (arba bent jau iš dalies). Tu kasdien kuri save kaip asmenybę ir tik išeidama į 'platųjį pasaulį' gali tobulėti. Na arba galima ir likti vietoje ir kasdien degraduoti vis labiau.' - Vis ilgiau liekant lauke jaučiu kaip mano rankos nebe atlaiko šalčio, tačiau aš nepasiduodu. Lieku sėdėti kieme įsisukusi į pleduką su telefonu rankose. Tik po kelių akimirkų ateina taip lauktas klausimas.

'Bet kaip priversti tai daryti?' tarsi pats vėjas tau jį atnešė ir pateikia ant lėkštutės.

'Kasdien atlikti po vieną darbą, kurio nenori daryti dėl skirtingų priežasčių. Čia iš esmės valios tobulinimas. Padaryti kažką vien dėl to, kad to nenori. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių. Tai kaip karjeros laiptai. Juk negimei maximos generaliniu direktoriumi.' - šypteliu ir suprantu, kad pokalbis eina į pabaigą.

Ir keista ir net idomu pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis. Bet kaip aš šiandien išlipsiu iš savo komforto zonos?

***

Už pokalbį dėkoju TheLittleShyNerd