Stiklo šukės

Penktadienis 05-19

Mokykla. Tai – senas, dar nuo sovietmečio likęs pastatas su savo pilkomis sienomis niūriai žiūrintis į gatvės pusę. Pagrindinis pastatas kažkuom primena tuos senus butus, galbūt dėl savo naujų langų, kurie čia visai nedera, galbūt dėl to, kad tai kažkada čia turbūt ir buvo butai. Viduje viskas nudažyta mėtine spalva, taip norint galbūt atvėsinti karštą gimnazistų (o ypač pirmokėlių) charakterį, arba tiesiog norint suteikti jaukumo. Bet jiems labai nepasisekė, nes ši spalva vidų padarė tokį pat nejaukų kaip ir išorę.

Sabina sėdėjo ant palangės ir susimąsčiusi žvelgė pro langą. Šiandien daugumos dvyliktokų nebuvo, nes rytoj – istorijos egzaminas, o Sabina tiesiog džiaugėsi pasiėmusi kelis, kuriuos puikiai mokėjo ir tarp kurių nebuvo istorijos, nes ji manė, kad istorija – totali nesąmonė. Gal ir įdomu, bet nesąmonė. Nuskambėjus skambučiui šurmulys bei triukšmas po truputėlį išsiklaidė, bet mergina nejudėjo tol, kol nebuvo įsitikinusi, kad aplinkui viskas tuščia. Senos medinės durys praleido triukšmą, sklindantį iš klasių, ypač jaunesnių, ir tas Sabinai šiek tiek trukdė išgirsti, ar kas neateina koridoriumi. Apsidairiusi ir užsikišusi rožinių plaukų sruogą už ausies, Sabina nužingsniavo rūsio link. Ji judėjo tyliais, įprastai žingsniais. Prieš lipdama laiptais žemyn, ji dar kartą apsidairė ir įsidrąsinusi nulipo žemyn. Sunki, nunešiota kuprinė slėgė merginos pečius ir ji nerimavo, kad nuvirs, sulaužys kompiuterį ir ją suras, nes mokiniams buvo draudžiama eiti į rūsį. Vis dėlto Sabina ramiai nulipo į rūsį ir sekdama jai žinomais laidais susirado reikalingas duris. Šių šaltas metalinis paviršius spindėjo telefono žibintuvėlio šviesoje. Sabina suėmusi rankeną truktelėjo duris ir šios girgždėdamos atsidarė. Nieko nelaukdama rausvaplaukė ėmėsi darbo: išsitraukė kompiuterį, jį prisijungė ir pradėjo rašyti, kai išgirdo artėjančius sunkius bei užtikrintus žingsnius už durų. Šiek tiek spėjus pasitraukti į šešėlius, durys tyliai prasivėrė ir pro jas įžengė aukštas vaikinas šviesiais plaukais. Jis iškart pastebėjo merginą tupinčią tamsoje ir linktelėjęs jai atsisėdo priešais.

-Ladai. Eik šikt,-piktai vaikinui tarė Sabina. Ladas tik nusišypsojo ir pasilenkęs prie merginos sušnabždėjo:

-Ššš... Nesigąsdink. Ir nesikeik. Taip nekalba mažos mergaitės.

-Jokia aš ne maža...-pradėjo rėkti Sabina kai Ladas delnu uždengė jai burną ir pasigirdo tik pritildytas murmėjimas. Supykusi, Sabina įspyrė vaikinui į koją, nors taikė kai kur kitur. Gailiai atsidusęs blondinas patraukė ranką ir pažvelgęs rusvaplaukei į rudas akis dar kartą atsiduso.

-Tu niekada nesikeiti, Sabina.

-Kaip tu gali žinoti, kad aš nesikeičiu, jeigu mes net nebendraujam?-įtariai paklausė mergina.-Beje, ką tu čia veiki? Negi... Tu čia dėl tų charakteristikų. Kam tau jų? Kodėl tau rūpi ką apie mus mano suknisti mokytojai?

-Na, bent jau nenusikeikei,-Ladas tyliai nusijuokė,-Ir klausimų klausk po vieną. Taip, aš tau sumokėsiu už darbą ir taip, man jų reikia, nes... Na, šitą pasilaikysiu sau,-vaikino veide atsirado žaisminga šypsenėlė. Sabina tik prunkštelėjo ir tęsė darbą.

Po kelių minučių, mergina ištiesė blondinui USB atmintinę. Šis paėmė Sabinos ranką ir apvertęs pabučiavo bei mirktelėjo.

-Pinigai bus tavo spintelėje,-taręs tai Ladas išėjo, palikdamas nustebusią Sabiną vieną tamsoje. Truputėlį išsižiojusi mergina sėdėjo sustingusi tol, kol jos smegenys apdorojo, kas čia atsitiko. Suskambęs skambutis pažadino rausvaplaukę ir ši greitai susirikusi aplink išmėtytus laidus bei kompiuterį išsinešdino iš rūsio.

Kaip ir buvo jai žadėta, Sabina rado pinigus spintelėje. Greitai įsimetusi paketėlį į kuprinę ji ėjo išėjimo link, kai pastebėjo Ladą žiūrintį į ją. Atėjusi Laura – aukšta juodaplaukė apsirengusi kaip mergina iš stoties gatvės, pradėjo kažką aiškinti Ladui apie savaitgalį, bet šis tik ąstebėjo kiekvieną Sabinos judesį, kol galiausiai, juodaplaukei susierzinus, jis jai linktelėjo. Sabina, norėdama išvengti porelės įsimaišė į minią, bet vis tiek juto įdėmų žvilgsnį įsmeigtą į jos nugarą.

Išsitraukusi mygtukinį telefoną, ji automatiškai surinko numerį. Meu. Jos pagalbininkas ir darbų davėjas. Tarpininkas tarp jos ir kažkokios slaptos agentūros. Moka lietuviškai. Mėgsta kates.

-Labas. Darbas atliktas,-abejingai tarė Sabina.

-Žinau, savo dalį gavau,-atsakė jai įprastas robotiškas balsas.-Spėju, sutikai savo bernelį.

-Joks man jis ne bernelis,-piktai atšovė mergina.-Beje, iš kur žinai?

-Paukštelis pačiulbėjo,-katiniškai nutęsė vaikinas? Mergina? Tik dievai žino.-Beje, turiu tau dar vieną laisvą darbelį. Tavo mokykloje. Moka gerai.

-Tau gal amnezija? Negi pamiršai, kad stengiuosi nutraukti savo ryšius su tavo agentūra?

Rusvaplaukė piktai baigė skambutį ir perlaužė SIM kortelę. Ji į tai dar giliau nesivels. Viskas baigta. Laikas pradėti normalų gyvenimą ir tikėtis, kad praeitis neatsivys.