Stiklo šukės

Antradienis 05-23

Kažkur toli skamba žadintuvas. Užmigau ant rūbų. Lėtai atsisėdu ir pasirąžau. Tingiai atsistoju ir nueinu išjungti žadintuvo. Puode užsikaičiu grikių košės, išsišukuoju plaukus ir apžiūriu save veidrodyje. Plaukai švarūs ir tvarkingi, veido oda atgavusi savo spalvą ir beveik išnykę juodi paakiai. Atrodau geriau negu vakar. Liūdnai šypteliu, bet išeina nekokia grimasa. Kaip kokia beždžionė. Koks puikus rytas!

Pavalgiusi apsirengiu uniforma, susimetu reikiamas knygas į kuprinę ir išskubu autobusų stotelės link. Įlipus į autobusą ir atsižymėjus bilietą pastebiu Ladą, sėdintį ten, kur sėdėjome naktį, kai aš įsilaužiau į mokyklą. Vis tiek, sutemus mokykla atrodo šiurpiai. Mano nuomonė šituo klausimu nepasikeis. Kai prieinu, Ladas pasislenka ir atsisėdu šalia jo.

-Pasirodo, šiais laikais ir turtuoliai važiuoja autobusais,-šypsodamasi tariu jam.

Ladas nusijuokia:
-Labas rytas ir tau. Matau šiandien esi geros nuotaikos ir esi nusiteikusi su manimi kalbėtis. Ne, važiavau autobusu todėl, nes norėjau pasikalbėti su tavimi.

-Apie ką?-suklūstu.

-Nežinau. Apie ką nori. Gal turi kokį mėgstamą užsiėmimą?

-Darbas,-rimtu veidu atsakau Ladui. Jis tik nusišypso ir ramiai atsako:

-Skaitymas.

Dabar buvo mano eilė nustebti.

-Kokias knygas skaitai?-susidomėjusi paklausiau.

-Visokias. Bet mėgstamiausios Stiveno Kingo. Ypač patiko ,,Kerė"

-Apie ką ji?

-Apie merginą, naudojančią savo telepatinius sugebėjimus prieš tuos, kurie jai nepatinka. Turiu savo kopiją. Jeigu norėsi galėsiu paskolinti.

Lado balse išgirdau viltį ir džiaugsmą. Nusišypsojau ir linktelėjau. Apie tai, ką mėgsta žmogus, juk galima daug ką sužinoti.

-Na štai ir mūsų stotelė,-ištariu ir atsistoju.

Lietuvių kalba. Nekenčiu lietuvių kalbos. Mokytoja arba užverčia mus darbais arba dusina mus savo nuobodžiomis kalbomis. Besiruošdami egzaminui darėme pratimus ir atsiskaitinėjome senus darbus. Ir privalomų knygų skaitymą. Ir kai aš pareiškiau, kad per dvejus metus neperskaičiau nė vienos knygos, mokytoja išsitraukė siaubingai storą ,,Pragiedrulių „ kopiją ir liepė ją išnagrinėti. Smegenų ląstelių savižudybė. Ir kol aš bandžiau susigaudyti kas ten vykta, mane atidžiai stebėjo Ladas. Siaubas kažkoks. Matai, ne pasimatymas. Mokytoja mane pakviečia atsiskaityti eilėraščio ir kažką išburbenusi aš gaunu ketvertą. O mokytoja nepatenkinta mano požiūriu į mokslą atskaitė man moralą ir grasino kaip aš neišlaikysiu egzamino ir liepė ruoštis savarankiškai. Ir pasikvietė kankinti kitą mokinį, praleidusį paskutinį atsiskaitymą. Klasėje chaosas, bet mokytojai tai nerūpi. Kai grįžtu prie savo suolo, mano daiktai dingę ir ant jo sėdi Laura. Pamačiusi mate ji atsainai man mesteli:

-Tavo daiktai prie Lado. Klausk jo.

Ir toliau kalbasi su savo vištų būreliu. Susierzinusi klesteliu į vietą šalia Lado. Jis nusišypso ir paduoda man ,,Pragriedulius". Galiu prisiekti, kad kažkuri iš klasėje sėdinčių vištų planuoja mane nužudyti vien dėl to, kad prie jo atsisėdau. Galiu tik palinkėti joms sėkmės.

-Ko. Tu. Iš. Manęs. Nori,-išplėšiu iš Lado rankų knygą ir aiškiai tardama kiekvieną žodį paklausiu jo, bandydama nuslėpti kylantį pyktį . Jis atsiremia ranka į suolą ir nusišypso man.