Juodas dangus

|1|

Važiuoju su tėvais į močiutės gimtadienį. Lietaus barbenimo į mašinos langus melodija maišosi su tylia muzika grojačia per radiją. Tėvai linksmai šnekučiuojasi, o aš apsimetu, kad miegu, nes nenoriu būti įtraukta į jų pokalbį. Rankose laikau savo mėgstamiausią pliušinį žaislą. Man atsimerkus staiga pajaučiu kaip mašina daro staigų posukį ir ji apsiverčia. Girdžiu mamos klyksmą ir matau apverstą vaizdą. Mano skruostais rieda karštos ašaros. Mama man kažką sako, bet aš negirdžiu. Matau tik tėčio ramų bei šaltą, į nieką žvelgiantį žvilgsnį. Mama bebandydama mane išlaisvinti iš lėto netenka sąmonės.
-Mama! Tėti! Pabuskit!- verkdama rėkiu ir purtau tėvus bandydama juos prižadinti.
Man nutilus ir apkabinus pliušinį meškiuką, kuris buvo aptiškęs krauju, pro suskilusį priekinį stiklą matau ateinančią figūrą. Purvu aptiškę batai iš lėto judėjo link suknežintos mašinos. Po akimirkos panirau į tamsą.
*****
Atsimerkiau ir pajaučiau, kad esu išpilta šalto prakaito. Vėl košmarai, kurių visiškai nesupantu. Tėvai kurių neprisimenu bei nesu mačiusi, atsiranda mano sapnuose. Pasižiūrėjau į ant naktinio stalelio esantį laikrodį. Puse šešių ryto. Lėtai atsisėdau ant lovos krašto ir patryniau veidą. Žiovaudoma atidariau savo kambario duris ir nusileidau į pirmą aukštą. Užuodžiau blynų kvapą ir akimirkai šyptelėjau.
-Labas rytas, Kaira,- pasisveikino teta Armanda.
-Labas,- atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti man padėtus pusryčius.
Pavalgiusi grįžau į savo kambarį ir nusiprausiau bei apsirengiau. Kadangi nemėgau daug dažytis, pasidažiau lūpas blizgiu. Pagriebiau savo kuprinę ir nusileidau laiptais žemyn. Apsimoviau paltuką ir paprastus aulinukus. Atidarius namo duris mane pasitiko žvarbokas oras. Įsėdau į mašiną ir Armandai užvedus mašiną pajudėjome link mokyklos. Sedėjau ir stebėjau dangaus ašaras lenktyniaujančias ant lango stiklo.

Mokykloje aš buvau nematoma, galbūt dėl to, kad man nerūpėjo merginų pokalbiai kurių metu jos rinko karščiausius vaikinus, ar madingiausius batelius. Tokiuose dalykuose aš nemačiau prasmės, nes jų žodžiai buvo bereikšmiai, skirti tik tylai užpildyti, o tylą aš mėgau.

Dažnai abėjoju ar joms pačioms rūpi tai apie ką jos kalbasi.
Kartais, kai pašnekesiai apie vaikinus pabosdavo, jos pradėdavo žvalgytis po klasę ir ieškoti žmogaus kuris turi daugiausiai trūkumų. Dažniausiai jų akis užkabindavau aš. Išmokau į jas nebekreipti dėmesio, bent jau taip man patinka galvoti.
-Šią savaitę negalėsiu tavęs pasiimti iš mokyklos, teks pareiti pačiai,- mano mintis suplaikė ramus tetos balsas.
Palinksėjau galva. Visą likusią kelionę į mokyklą nepratarėm nei žodžio.
-Viso,- tyliai pasakiau Armandai lipdama iš mašinos.
Ji palaikančiai nusišypsojo.
Priėjau mokykos duris ir jas atidarius nužvelgiau kolidoriuje stovinčius žmones. Prie spintelių stovėjo mokyklos "karščiausios" merginos, kurios dėvėjo rūbus, keliais dydžiais sau permažus. Prie sienos buvo atsirėmę mokyklos narcizai, kurie žiūrėjo į merginas ir žvilgsniu jas nurenginėjo. Taip pat buvo moksliukų grupė, iš kurių šaipėsi daugiau nei pusė mokyklos. Tipinė mokykla. Ir tipinės grupelės.

Žingsniavau plačiu koridoriumi ir praėjus mokyklos "princeses" išgirdau, kaip viena iš jų man pasakė:
-Ei, mėme, kur tavo tėveliai? Nusibaigė taip?- sucypė Klarisa.
Išgirdusi tai sustojau ir atsisukau į ją. Niekas mokykloje nežinojo, kas nutiko mano tėvams. To paskelbimas prieš visus man nieko gero neatneš. Jaučiau kaip manyje kilo pyktis. Privalėjau nusiraminti, negalėjau į save atkreipti dar daugiau dėmėsio. Į delnus skaudžiai spaudėsi nagai, o  dantys buvo sukąsti taip stipriai, kad net drebėjo. Giliai įkvėpiau ir lėtai paleidau dabar jau suterštą orą kurį laikiau plaučiuose. Apsižvalgiau. Kolidoriuje buvo mirtina tyla. Visi laukė mano reakcijos.
-Tau negėda? Galbūt dabar nesupranti kitų žmonių skausmo, bet nepamiršk, lazda turi galus. Vieną dieną, kai tau bus sunku, prisimink mano žodžius.- Ramiai pasakiau Klarisai.
Vienai akimirkai, tik mažai sekundės dalelei, pamačiau jos akyse gailestį, galbūt net norą atsiprašyti, bet tai ji greitai užmaskavo ir vėl užsidėjo savo netikrą šypseną. Atsidususi apsisukau ir nuėjau link savo spintelės. Pasidėjau paltuką ir lėtai nužingsniavau prie matematikos kabineto. Ten jau stovėjo Liucijus, su kuriuo vieninteliu sutariau.
-Sveika,- nusišypsojo savo plačia šypsena, kuri greit užgeso,- vėl Klarisa?
-O kaip tu manai,- pavarčiau akis,- tai nevisprotei vos susivaldžiau netrenkusi.
-Ji to nenusipelno,- uždėjo savo ranką man ant pečių Liucijus.
Šyptelėjau ir suskambėjus skambučiui nuėjome į kabinetą. Atsisėdome į patį galą prie lango.
-Laba diena mokiniai, šiandieną mokinsimės...
Mokytojos žodžiai liejosi sukeldami lėtą melodiją, kuri užpildė klasę. Nieko
nesiklausydama žiūrėjau pro langą į mokyklos galinį kiemą. Mėtėsi kelios kaip mintys išsibarsčiusios šiukšlės. Nuo medžio nušokusi balta kaip sniegas katė nubėgo link gyvenamųjų namų ir pradingo vis dar neišsisklaidžiusiame rūke. Nusukau žvilgsnį į klasę. Dauguma klausėsi mokytojos aiškinamos temos. Atsidusau ir pradėjau spręsti matematinius uždavinius.
Pasibaigus pamokoms nuėjau iki spintelės ir pagriebusi paltuką išsineždinau iš šitos pragariškos vietos. Eidama namo nusprendžiau sutrumpinti kelią ir eiti pro parkelį. Įsukus į parką mane aplankė ramybė. Sulėtinau žingsnį ir išsitraukusi fotoaparatą pradėjau fotografuoti medžius, kurie atrodė liūdnai laimingi, paukščius, kurie buvo apspitę mielą senutę, kuri juos lesino grūdais. Pajaučiau jog į mane yra sutelktas žvilgsnis atsisukau. Kadangi nieko nepamačiau, nežymiai patrukčiojau pečiais ir dar įamžinus kelias nuotraukas grįžau namo.
___________________________
-X&X