Juodas dangus

|2|

Sedėjau ant sofos apsupta kelerių pledų ir pagalvių suteikiamu jaukumu ir šiluma. Kambarys skendėjo tamsoje. Jį apšvietė tik televizoriaus skleidžiama šviesa ir maža lemputė stovinti ant stalo, kuri iš paskutiniųjų stengėsi sunaikinti kuo daugiau tamsos esančios kambaryje. Grįžusi iš mokyklos greitai padariau viską ką per dieną uždavė mokytojai ir pavalgiusi pradėjau laukti grįžtančios tetos. Savo šiltoje tvirtovėje ant sofos aš jau kelias valandas švaistau laiką veltui.
Pagaliau išgirdusi spynoje sukamų raktų garsą nusišypsojau. Durims atsidarius pamačiau kaip visada pavargusį tetos veidą. Ji sunkiai dirbo, kad išlaikytų mus abi ir jai aš buvau labai dėkinga.
-Sveika, Kaira. Atleisk kad grįžau taip vėlai,- tyliai pasakė Armanda.
-Viskas gerai, dėl manęs nesirūpink.
Po kelių valandų Armanda jau miegojo antrame aukšte, o aš visdar sėdėjau savo vietoje. Už lango jau buvo visiškai tamsu. Naktį aš mėgau, net labai. Mano problema buvo košmarai kurie mane jos metu aplanko. Tai lyg kažkas manyje, kažkas labai tamsaus, kažkas, ko aš negaliu kontroliuoti. Tai pasisavina mano brangiausius prisiminimus ir juos kartoja, kol jų pradedu nekęsti. Vien dėl šios tamsumos mano sapnuose, miego gaudavau labai mažai.

Kadangi mokėdvau elgtis labai tyliai, nusliūkinau į tetos Armandos kambarį ir įsitikinau ar ji miega. Grįžusi į savo kambarį apsirengiau treningus ir ploną striukę nuėjau į balkoną. Prie kairiojo balkono šono į namą buvo atremtos kopėčios. Lėtai jomis nulipau ir likus trims laipteliams nušokau. Mane pasitiko žvarbus rudens vėjas, kiaurai pučiantis pro mane nuo šalčio turinčius saugoti drabužius. Susigūžusi pradėjau žingsniuoti link netoliese namų esančio miško. Atrodė, kad gamta šią naktį labai nerami. Didelis vėjas, vienu ritmu banguojantys medžiai. Eidama stebėjau lapus, kurie lyg bėgdami vienas nuo kito skrido į visiškai skirtingas puses, o tada lyg greitai apsigalvodami grįždavo prie visų.
Įžengusi į mišką pasijaučiau nejaukiai, mane ir vėl aplankė šis jausmas, kad esu stebima. Apsidairiau į visas puses, bet nieko nepešusi toliau ėjau miške išmindžiotu takeliu.
Virš manęs pasigirdus sparnų plasnavimui pakėliau akis į tamsų dangų. Pro akis dideliu greičiu pralėkė neįprastai didelis paukštis. Sekdama jį akimis, pamačiau kaip jis nusileido ant žemos, tvirto ąžuolo šakos.
Pradėjau tyliai eiti link šio paukščio. Tai buvo pelėda. Juoda pelėda. Suraukusi antakius ėjau vis arčiau jos, bet pasigirdo piktas katės murkimas. Pelėda, lyg jos išsigandusi greitai pakilo į orą ir pradingo beribėje dangaus karalystėje.
Supykusi atsisukau į kvailą padarą. Balta katė žiūrėjo į mane, tupėdama ant didelio akmens. Ji greitai nubėgo iš ten kur atėjo.
- Tiesiog nuostabu...-sumurmėjau sau tyliai po nosim ir pradėjau judėti namo.
                      ****
-Kaira, laikas keltis,- šaltu balso tonu pasakė teta Armanda
-Žinoma..- pakėliau akis į tetą, kurios balsas atspindėjo jos išvaizdą.
Nesupratusi kodėl jos tokia nuotaika, tiesiog pradėjau savo ryto rutiną. Kadangi šį rytą atsibudau labai vėlai, žinojau, kad papusryčiauti nespėsiu.
-Vengi manęs?- paklausė teta man lipant žemyn stačiais laiptais.
Nesupratau apie ką ji kalbėjo.
-Kodėl?
-Žinau, kad šią naktį išsliūkinai iš namų.- piktai pasakė Armanda.
Vos garsiai nenusikeikiau. Ji dar niekada nebuvo manęs pastebėjusi.
- Teta, labai atsiprašau. Tiesiog vakare sunkiai sekėsi užmigti ir išėjau prablaškyti minčių.
- Tu labai primeni savo mamą. Ji elgėsi
taip pat. Kaip matai jai tai nesibaigė gerai,- liūdnai nusišypsojo teta.
- Man jau tikrai reikia važiuoti,- bandžiau nukreipti temą.
-Taip, žinoma.
Vėl sedėjau mašinoje. Po tiek daug metų ši rutina mane baigė pribaigti. Šį sykį, kelionė truko dar ilgiau. Atrodo viskas vyko lėčiau. Paukščiai dangumi skrido taip lėtai, kad atrodė, kad juos tiesiog blaškė vėjas.
-Sekmės,- kaip visada tyliai pasakė teta.
Prie mokyklos durų manęs laukė Liucijus.
- Sveikas. Padarei namų darbus?
- Mes turėjom namų darbų?- pasimetęs paklausė Liucijus
-Žinai kad Karmedž tau nuraus galvą, taip?
-Jei neturėčiau tavęs galbūt taip ir ivyktų, bet... Galbūt duotum nusirašyti? - Paprašė Liucijus su viltimi akyse.
-Paskutinis kartas, - liūdnai nusišypsojau ir greitai išsitraukiau knygą.
Sedėjau valgykloje ir kol Liucijus rašė stebėjau valgykloje esančius vaikus. Jie buvo tokie laimingi, naivūs, šią nuotaiką žiūrėdama į juos pergavau ir aš. Staiga tarp daugumos judančių kėdžių pamačiau juodą judantį šešėlį, galbūt net jo uodegą. Vėl pažiūrėjus į tą vietą supratau, kad man tikriausiai tik pasivaideno. Papurčiau galvą į šonus lyg taip nusikratydama minčių ir žvilgsnį vėl nukreipiau į Liucijų. Manęs laukia labai nuobodi diena mokykloje.
_______________________
Atleiskit už trumpą dali, trūksta motyvacijos rašyti.
-X&X