Juodas dangus

|3|

Lėtai, dėdama koją už kojos kaip visą laiką slinkau namo. Pamačiusi tamsiai pilko namo kontūrus paspartinau žingsnį. Kadangi lijo, o aš neturėjau skėčio, bandžiau kuo greičiau pasiekti namus. Pravažiuojantis dviratis aptaškė mano juodą paltą. Susikeikiau ir įėjau į namų kiemą bei pasiekusi duris, visa permirkusi įžengiau į vietą, kurioje galėjau jaustis savimi.
-Aš namie,-pasakiau labiau sau, nei savo tetai, kuri jau turėjo būti grįžusi namo pietų pertraukai.

Pasikabinau savo mylimą, dabar jau šlaput šlaputėlį paltą ir numečiau kuprinę į atokiausią svetainės kampą. Ant stalo mačiau paštą, kuris atkeliauja kiekvieną ketvirtadienį. Atsisėdau ant kėdės ir pasišildžiusi sriubos pasidėjau ją ant stalo. Namuose tyliai skambėjo klasikinė muzika, dėl kurios Armanda buvo tiesiog išprotėjusi. Pačiupau ant stalo gulėjusius laiškus ir pradėjau juos skaityti. Mano akys užkliuvo už balto laiško turėjusio pilkas, raitytas linijas. Jis atrodė kaip iš septiniolikto amžiaus.

Jau buvau beatidaranti karališkai atrodantį laišką kai į virtuvę įžengė Armanda, kuri nieko nesakiusi paėmė visus laiškus įskaitant ir tą, kuris man kėlė didelį smalsumą ir nieko nesakiusi išėjo į savo darbo kambarį. Akimirkai susiraukiau, bet per daug į šį įvykį nekreipiau dėmesio.
Padariusi krūvas nereikšmingų namų darbų, nusileidau į svetainę ir per dideles garso kolonėles įsijungiau savo mėgstamą muziką. Šokdama išliejau savo visas emocijas kurios man gniaužė kvapą visą dieną. Žvilgtelėjau į laikrodį kuris rodė pusę septynių vakaro. Išjungusi kolonėles nuėjau į dušą. Išlipusi iš jo apsirengiau patogius rūbus ir tiesiogine ta žodžio prasme įšokau į lovą. Po maždaug pusvalandžio mane apkabino sapnai ir nusitempė į giliausius jų kampelius.

***
Ryte man nusileidus į virtuvę neradau kaip paprastai ten man pusryčius gaminančios Armandos. Žvilgtelėjau pro langą ir mano akys nerado jos mašinos. Suraukusi antakius surinkau tetos numerį ir paspaudžiau "skambinti" mygtuką. Niekas neatsiliepia. Turbūt ji darbe, nors tokiu laiku Armanda niekada neišvažiuoja. Paskubomis susidėjau knygas, papusryčiavau ir pėsčiomis išėjau į mokyklą.

Šiandien visi mokykloje mane erzino, žmonės velkantys kojas taip lėtai, kad atrodo sustos, jaunesni vaikai klykiantis per visa mokyklos kolidorių. Atrodė, kad tik aš visoje mokykloje nebuvau nusiteikusi gerai.

Sedėdama anglų kalbos atsiskaityme aš pasijaučiau labai prastai. Mane pradėjo pilti šaltas prakaitas, vos galėjau matyti ir girdėti kas vyko klasėje per galvos skausmą. Žinoma, kad būtent tokiu metu mane pakvietė atsakinėti, bet su mokytoja sutariau gerai, todėl išsiprašiau į tuoletą. Man einant iš kabineto visi mane stebėjo smerkiančiais žvilgsniais, kurie lyg sakė, kad manęs čia išviso neturėtų būti.

Drebančiomis rankomis pravėrusi merginų tuoleto duris, apsižvalgiau ar čia nieko daugiau nėra ir nusiploviau veidą šaltu vandeniu, kuris lyg padėjo nuplauti nuo sielos visas blogas emocijas. Atsirėmusi rankomis į kriauklės kraštą pakėliau akis į viršų ir įsistebėjau į savo atvaizdą. Mano ryškiai žalios akys dabar atrodė pavargusios, o veido oda buvo daug baltesnė nei paprastai. Kelis kartus giliai įkvėpusi oro sumaniau paskambinti Armandai ir paklausti kodėl taip anksti išvyko.
Ir vėl girdėjau tik garsų, nervinantį pypsėjimą. Galbūt jos telefonas išsikrovė arba sugedo.

Visdėlto į klasę grįžti nežadėjau ir patraukiau namo. Kelionė netruko ilgai. Lauke švietė saulė, kuri pakėlė mano nuotaiką ir dabar ėjau su šypsena savo veide. Ir štai, aš jau dariau senas ąžuolines namų duris. Vos įėjusi kelis kartus pašaukiau tetą, bet ir vėl negavau atsakymo. Nusimoviau juodus aulinukus ir nuspyriau juos į šoną.

Buvau labai išalkusi, nes nevalgiau pusryčių, taigi iškarto patraukiau vietuvės link. Eidama pro Armandos darbo kambarį prisiminiau keistąjį laišką, kurio man taip ir neteko perskaityti. Tyliai pradariusi kambario duris, greitai pradėjau daryti stalčius. Dėja, niekur nieko panašaus į mano matytą laišką neradau.  Susinervinus stipriai uždariau paskutinį stalčių, taip pastumdama stalą į priekį.

Taip viską ir būčiau palikusi jei ne baltas popieriaus kraštelis kyšantis iš po jo. Lėtai pakėliau popieriaus lapą ir jo kamputyje pamačiau taspačias pilkas linijas. Šypsena išaugo mano veide ir nedelsdama pradėjau skaityti netvarkingą raštą.

"Kaira Volkova,
Norime jums pranešti, kad esate priimama į Šv. Ambraziejaus roburų ir costadelų mokyklą. Visos reikalingos priemonės jums bus suteiktos. Su jumis susisieks ir atvykti padės mūsų mokyklos atstovas. Lauksime jūsų atvykstant.
-D. Frumen"

Pirmas man kilęs klausimas buvo: Kodėl? Kodėl man Armanda nesakė, kad aš patekau į velniai žino kokią mokyklą? Kodėl ji turėtų nuo manęs tai slėpti? Iš kito tetos senoviniais raštais išpuošto stalčiaus išsitraukiau mažą popierių ir dėl visa ko persirašiau, kas buvo laiške. Jau buvau bepadedanti tašką, kai Armanda it viesulas įlėkė į kambarį ir pamačiusi laišką mano rankoje pradėjo rėkti:

-Ar aš tau nesakiau, kad į mano darbo kambarį TU negali eiti?!

-Sakei, bet- nespėjau pabaigti sąkinio, kuris turėjo viską paaiškinti.

-Tada kodėl tu nesielgi taip kaip tau sakoma?! Kaira Volkova, mano kantrybė ne geležinė!- pabūgau jos žvilgsnio, kuris mane degino lyg žarijos, bet nenuleidau akių.

-Bet šitas laiš...

-Nesvarbu kas šiame laiške parašyta,-jau ramesniu tonu prašneko Armanda,- atiduok man jį. Aš nejuokauju.

-Paklausyk manęs bent sykį!-užrėkiau,- nuo šio laiško atsiradimo, tu ignoruoji mane. Tu nepratari nei menkiausio žodžio. Aš tau jo nežadu atiduoti iki tol, kol tu man nepapasakosi kas, kodėl ir tik dabar atsiuntė laišką.

Teta pasitrynė akis ir atsisėdo ant šalia jos esančios sofos.

-Tai tikrai ilga istorija, bet viską sutrumpinus, tavo tėvai buvo kilmingieji arba kitaip vadinami roburai. Jie tvarkė reikalus costadelų ir roburų bendruomenėje, bet neilgam. Jie pasirinko blogąją pusę ir tik susilaukę tavęs paliko pas manęs. Tikėjausi tave apsaugosiu nuo šios roburų nesamonės,- stipriai užsimerkė ir atsimerkė ji.

-T-tu nori pasakyti, kad aš esu kažkokia kilmingoji ir mane siunčia mokytis į mokyklą, kurioje pilna tokių kaip aš?-numečiau laišką ant stalo ir sukritau į kėdę.

-Taip,-po ilgos pauzės prašneko Armanda,- bet tu kitokia, todėl aš negaliu tavęs imti ir ten palikti mokytis. Tave gali pradėti medžioti tavo tėvų sąjungininkai.

-Bet kodėl ir už ką jie turėtų mane medžioti? Tuolabiau, kad jie yra MANO tėvų pakalikai,-nieko nesuprasdama suraukiau savo antakius.

-Tu esi ypatinga tuo, kad tavo galios yra glaudžiai susijusios su tamsa, o tai yra nebūdinga ir gan nepriimtina roburams,-pavargusiu žvilgsniu į mane žvelgė teta, kuri mane prižiūrėjo nuo kūdikystės,- tavo tėvų sąjungininkai nori tave sumedžioti, nes tu būtum puikus ginklas užpulti costadelas bei roburus ir užimti jų vietą, kad galėtų valdyti ir žmonių pasaulį.

-Aš suknista kilmingoji, kuri nežino apie save ir savo praeitį. Puiku-numečiau popieriaus skiautę ant kurios buvo laišo kopija.

Lėtai pradėjau žingsniuoti link savo kambario.

-Kur eini,- paklausė Armanda.

-Man reikia viską viską apmąstyti-atidariau kambario duris.

-Bet tik,-pradėjo teta.

-Aš sakau. Man reikia viską apmąstyti.

Tetai daugiau neleidusi nieko sakyti nužliaužiau į savo kambarį be jokių minčių savo galvoje ir nusipraususi kritau į lovą.
___________________________
X&X