Cinamoninė abstrakcija

Abstrakcija pavasariui

Neatėjo pavasaris. Ir neateis.

Vien tik gruodas aprėpęs purviną žemę

Ir šalta žiemos saulė

Ves mane lediniu taku.

Nesižvalgau, nes nereikia. Čia ir taip tuščia,

Tuščia žmonių, gyvūnų,

Tuščia namų.

Nors aplinkui vien triukšmas ir žingsniai.

Pakeliui, lyg laivas į uostą.

Tik mano jūra užšalus,

O vanduo jau seniai nebebanguoja

Ir povandeninės srovės plukdo vien juodumą.

Tačiau staiga, lyg kaubojaus pistoletas

Už dešimties kilometrų supoška ledas.

Ir saulės spindulys, kuris šviečia rudai,

Paglosto man kaktą lyg motinos lūpos.

Galbūt poška nuo šalčio,

Galbūt juda ledynai, -

Šnabžda man įkyrios mintys lyg bitės,

Tačiau širdis suplazda kaip atgimęs drugelis.

Jo sparnai plaka, pulsuoja ir šneka,

Kad po ledu juda žuvys, iš ekečių išnyra banginiai.

Ir nors šalta kaip niekad, aš jais patikiu.

Tebūnie ledas, speigas ir gruodas nustoja.

Tebūnie prasiveria man kelias namo...

Taip arti, kad matau švyturio šviesą,

Tik ši nuo manęs nebenusisuka.

Taip spindi pavasaris...

***

Labas :) galbūt tai antra Momentų dalis? Hm?

Tik noriu vieną dalyką pasakyt. Niekad nesistengiu rimuoti.

Iki kito susitikimo ;) tikiuosi, patiks.