Cinamoninė abstrakcija

Abstrakcija vaistui

Susiliejęs su samanomis, jis kvėpuoja, lyg būtų gyvas, lyg galėtų nuversti kalnus.

Kažkur labiausiai užmirštam minčių kampe jis žino, kad taip ir yra.

Bet jis pamiršo, pamiršta, bijo, kad pamirš.

Garai iš burnos virsta nesisklaidančiu rūku.

Ar jis laimingas? Ne.

Ką tai reiškia? Jis negyvas.

Sumirksi, blakstienos prasklaido kristalinius lašelius ant skruostų.

Jis leidžia drėgmei gertis į savo drabužius.

Girdi, kaip šiugžda samanos, besistiebiančios į šviesą.

Girdi, kaip auga medžiai, žudydami savo per mažas atžalas.

Girdi, kaip čiulba parskridę paukščiai.

Girdi, kaip pasaulis nenustoja sukęsis vien dėl vieno nelaimingo žmogaus.

Jo krūtinėje žioji skylė, bet jis tik vienas ją mato.

Širdis nebeplaka. Vos stuksi kažkur griovyje, nebereikalinga.

Todėl jis ir pats jaučiasi nebereikalingas, sergantis, ateivis, trukdis.

Vaisto... vaisto nuo meilės niekas nesukūrė.

Jaunas kraujas sustingsta venose.

Niekad taip neskaudėjo kaip dabar, kai jis jaučia žudomą sielą.

Jo gyvenimas užpildytas abstrakcijomis kurios niekad neišsipildo.

Jis susirgo liga, kuriai išnykti reikia... atleidimo.

O atleisti sunku, nes pirmiausia reikia paleisti.

Paleisti, nepaleidžiant savęs, paskutinės kūne užsilikusios sielos dalies.

Širdį ir vėl atsiauginti, kitą kartą ją dovanoti atsargiau.

Bet vie tiek dovanoti, dovanoti save pasauliui, dovanoti žmonėms.

Jis kvėpuoja, stiebdamasis į saulę kaip miško paklotės samanos.

Aplaistytas ašaromis pradeda augti.

Su paukščių čiulbesiu lekia tolyn į rytojų.

O krūtinėje matosi mažas daigelis.

Vaistas...