Cinamoninė abstrakcija

Abstrakcija debesims

O aš visad norėjau turėt savo debesį.

Tokį, kuris ryte pažadintų lyg užkaitęs arbatinukas,

O vakare apgaubtų šiluma,

Užmigdydamas kaip patogiausia pagalvė.

Tačiau ten, kur aš gyvenau,

Debesys plaukė aukštai,

Ir nors ir kaip šokinėjau išskėstais pirštais

Nesugavau nė gabaliuko.

Ir išmokau gyvent su mintim,

Kad svajonės tai kvailas dalykas,

O debesims lemta karaliauti aukštai,

Tačiau man žemai - egzistuot.

Bet vieną vakarą, saulės žaroms laižant mišką,

Virš ežeriuko pakilo rūkas

Ir aš pamiršau visas savo mintis,

Pamiršau net, kad rūkas, tai ne debesis.

Gaudžiau jį nuo liepto, nuo kranto, virš nendrių,

Bet vos prisiartindavau, jis nutoldavo šonan,

Link ežero vidurio, kuris stovėjo ramiai,

Lyg bekraštis veidrodis.

Neilgai jis atspindėjo virš galvos plaukiančias dausas,

Nes mano kojos palietė ežero dugną.

Ir aš pajudėjau link vidurio,

Kurį dengė pilkas rūkas, lyg debesis.

Pagaliau mano pėdos nebesiekė smėlio,

Tačiau tada debesys jau nebebėgo.

Apgobė mane ir virš vandens, ir po juo,

Ir aš daugiau niekada nebemačiau kranto.