Run

1

Sėdėjau valgykloje ir laukiau kol gausime valgyti. Šiandien šeštadienis, todėl patiekalas turėtų būti neskanus.
- Manau, kad mums duos trečiadienio maisto likučius, - malonią tylą pertraukė Beatričė. 
- O aš galiu lažintis, kad duos antradienio maisto likučius, - prakalbusi išsitraukiau du eurus iš kišenės ir padėjau ant stalo. 
- Sutarta, - Beatričė padėjo taip pat du eurus.
Lažybos tai mūsų kasdienybė, turbūt čia nėra nei vieno vaiko kuris nebūtų susilažinęs iš kažko.
- O girdėjot, kad Jankauskų bernelį vėl atveža šiandien pas mus? - aš su Beatriče atsisukome į tyliai šnabždančias pasipūteles.
- Karina, turbūt tau ir vėl šypsosi laimė, nes kas tave mylės, jei ne jis? - atsisukusi į mane nusišypsojo sarkazmo pilna šypsena.
Atsidusau, bet nieko neatsakiau. Pyktis su ja šiandien neturėjau jėgų.
Prieš mus atsirado lėkštės su maistu.
- Ha, sakiau, kad antradienio maistas bus! - išsišiepiau iki ausų ir įsidėjau keturis eurus į kišenę. Beatričė linksmai atsiduso ir nieko nesakiusios pradėjom valgyti.

Po pietų nuėjome pasikaitint ant suoliuko esančio krepšinio aikštelėje. 

- Beatriče, kodėl tu jo tiesiog neužkalbini? Mes kiekvieną dieną ateinam žiūrėti kaip jis žaidžia krepšinį, o tu jam net labas neesi pasakiusi, - nusijuokiau.
- Aš laukiu kol jis prie manęs prieis, noriu atrodyt sunkiai prieinama, - abi pradėjome juoktis. Bet mano šypsena dingo pamačius į kiemą įsukant juodai mašinai. Net pati nepastebėjau kaip pakilau nuo suolelio ir pradėjau bėgti. Tai jis. Jankauskų Mantas buvo čia.
Puoliau jam į glėbį, pajutusi jo rankas apsikabinant mano liemenį iš kart nusišypsojau.
- Nekenčiu tavęs, kad čia grįžai, - sušnabždėjau jam į ausį. Sakiau tiesą. Norėjau jam gero, o čia, vaikų namuose gero tikrai nesulauks.
- Nepradėk vėl savo pamokslų, Karina, geriau paimk daiktus ir nunešk juos į mano seną kambarį, - ištrūkusi iš jo glėbio griebiau viena krepšį ir pradėjau nešti jį į jo seną kambarį.

Sėdėjome keturiese ant Manto kambario grindų. Aš, Mantas, Beatričė ir Manto geriausias draugas Karolis.
- Kodėl tu iš vis čia grįžai? - Karolis pasipiktinęs kumštelėjo jam į petį.
- Pasiilgau jūsų, - Mantas sarkastiškai nusijuokė, bet greit surimtėjo. 

- Ten buvo tragiška, netikėkit kai jums sakys, kad tai mylima šeima, nes mylimų šeimų nebūna. Jie rėkė dėl kiekvieno dalyko kurį padarydavau ne taip, duodavo maisto šlykštesnio nei yra čia. Aš jau geriau pabūsiu su mylimais draugais čia, nei pūsiu ten, - niekas daugiau jam neatsakė. 

Aš vis tiek pykstu ant jo, ne kiekvienas turi šansą būdamas 16 metų turėti tikrus namus, nes visi nori tik kūdikių. Jis galėjo kentėti tai, bet čia jam tikrai nebus geriau.