Run

2

Grįžau prie senų įpročių. Stovėjau prie krepšinio aikštelės ir padavinėjau Mantui kamuolį.
- Tai ką veikiai be manęs, Ri? - susiraukiau nuo jo žodžių.
- Šią pravardę sugalvojai vos tik čia atvykau, dar tau ji neatsibodo? - Mantas nusijuokė mesdamas kamuolį į krepšinį, metimas buvo taiklus.
- Ne, ir niekada neatsibos, o dabar - pasakok, - padaviau jam nukritusį kamuolį.
- Nuo paskutinio karto kai tu išvykai niekas per daug ir nepasikeitė. Su Beatriče sėdim čia kiekvieną dieną ir stebim kaip žaidžia vienas vaikinukas. Ir dar pradėjau daug daugiau pyktis su Melita. ( mergina kuri kibo valgykloje ) 
- Ar jūs su ja niekada nesusitaikysit? Kuo ji tau nepatinka? - mano akys nuo jo klausimo užsiliepsnojo.
- Vos man čia atvažiavus ji buvo pirma kuri išsityčiojo, kuri nedavė ramiai gyventi. Ir ji bandė pavogti iš manęs tave, mano geriausią draugą, - nusišypsojau kuo tikriau, žinojau, kad į Mantą žiūriu daug daugiau nei į geriausią draugą.

- Vis tiek nemanau, kad turėtumėt taip peštis, - apsidairiau pro aplinką ir pamačiau Beatričę su kažkokiu nematytu vaikinu prie tvoros.
Pašaukiau ją ir pakviečiau čia, bet mergina pamačiusi mane pastūmė vaikiną ir dingo už pastato kampo.
- Ar ir tu tai matei? - Mantas keistai pažiūrėjo į mane.
- Išsiaiškinsiu su ja veliau, dabar dar noriu tavimi atsidžiaugti, - nusišypsau ir paimu iš jo kamuolį.

- Karina, tu nenori žaisti su manimi, nes būsi sutriuškinta kaip visuomet, - nusijuokė Mantas ir pasiruošė į puolimo poziciją.
- Kol tavęs nebuvo aš išmokau tiek daug apie krepšinį, - nusijuokiau ir pradėjau varytis kamuolį. Nemelavau, žiūrėdama kaip vaikinai žaidžia krepšinį kiekvieną dieną, išmokau tikrai nemažai.



Po triuškinančios pergalės, kurią šiaip ne taip iškovojau grįžau į savo ir Beatričės kambarį, ji gulėjo lovoje.

Prisėdau prie jos lovos.
- Aš jo taip buvau pasiilgusi, atrodo jo čia nebuvo visą amžinybę, - norėjau tęsti tolau, bet išgirdau tylų kukčiojimą.
- Beatriče? - pabandžiau ją pajudinti, bet ji mane atstūmė.
- Prašau, atstok, aš noriu pabūt viena, - atsistojusi nuėjau prie savo spintos.
Dar niekada Beatričė nebuvo manęs atstūmusi, apėmė begalinis liūdesys. 
Čia gyvendama supratau, kad yra tik vienas svarbus dalykas - draugai. Todėl būtinai turiu išsiaiškinti ką ji nuo manęs slepia.

''''''''
Dalis tokia meh, ir gana vėlokai. Tad atleiskit! Bet jei skaitai  ir kažką matai blogai ar turi minčių kaip ką daryti kitaip - rašyk į komentarus! 

xoxo.