Pureness || z.m-ltu ||

1 dalis.

- Nesu tikras, jog to noriu, - sumurmėjau, lipdamas laiptais žemyn paskui Skotą.
Šis, nekreipdamas dėmesio į mano šimtąją repliką, peršoko paskutinius tris laiptelius ir garsiai suplojo rankomis. Taip, jis tikrai tam puikiai nusiteikęs.
- Džo, išeinu! - sušuko ir, priėjęs prie laukųjų durų, nuo pakabos pasigriebė savo striukę.
- Iškart perspėju, jog išjungsiu savo telefoną bei į ausis įsikišiu ausinukus. Tad, mielas broliuk, pasiimk sumautus raktus ir nemėgink manęs žadinti penktą valandą ryto ar velniai ten žino, kada grįši, - netrukus išgirdau viršuje piktą Džo balsą ir atsigręžęs išvydau ją stovinčią viršutinėje laiptų aikštelėje.
Pagaliau nulipęs laiptais žemyn, taip pat pasiėmiau savo striukę ir apsiaviau batus.
- Kaip tu klausysiesi per ausinukus muzikos, jei telefonas bus išjungtas? - Skotas susiraukęs pažvelgė į savo seserį ir ši papurtė galvą, suprask, tokio kvailio ji dar neregėjusi.
- Tam yra muzikos grotuvas, kaip manai? - ji kilstelėjo antakius ir šis truktelėjo pečiais. - Eime, - atsukęs savo įtūžusiai seseriai nugarą, brunetas atidarė laukujes duris ir netrukus jau žingsniavo mano automobilio, stovinčio prie jo namų kiemo, link.
- Aš tikrai išspardysiu tą jo sumautą subinę, - brunetė garsiai atsiduso ir aš, iš stalčiuko paėmęs namų durų raktą, pamojavau jai juo.
- Gali ramiai miegoti. Parvesiu jį pats, - šyptelėjau jai ir šios lūpų kampučiai kilstelėjo.
- Kodėl jis negali iš tavęs pasiskolinti bent dalelę proto, - ištarė ir aš juokdamasis išėjau pro duris, prieš tai dar atsisveikindamas su Džo.
Skotas jau laukė manęs automobilyje ir, kaip visada, reguliavo muziką. Man dar nespėjus atidaryti savo durelių, mašina pradėjo tikra ta žodžio prasme drebėti nuo garsios muzikos.
Džo teisi, tam vaikinui, kuris vadinasi mano draugu jau nuo darželio laikų, reikia šiek tiek proto.

***

- Pamatysi, drauguži, vos pamatęs tas gražuoles, norėsi visas išdulkinti, - žingsniuojant žibintų apšviesta gatve, Skotas palingavo galva ir aš prisimerkęs pažvelgiau į jį.
- Kodėl aš tuo abejoju?
- Nes nesi buvęs striptizo klube, kur į tavo daikčiuką trintųsi kone kiekviena kalė, ir nė nunumanai apie ką aš kalbu, - jis nusijuokė ir aš užverčiau akis.
- Aš žinau, kas yra striptizo klubas, - sumurmėjau ir šis klausiamai pažvelgė į mane.
- Nejaugi? Tai ko čia mali man tą mėšlą nuo tos akimirkos, kai pasakiau, kad važiuosim linksmintis? - kilstelėjo antakį ir man nebeliko nieko kito, kaip tik jį ignoruoti ir nusukti veidą į kitą pusę.
Jei atvirai, tai nelabai žinojau, kas yra striptizo klubas. Na, žinojau, jog ten šoka pusnuogės merginos, vyrai duoda joms pinigų, o jos atlieka paslaugas, tačiau visa tai žinojau tik iš filmų. Pats ten nesu buvęs nė karto. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, nesigailiu dėl to. Nes, mano akimis, į tokias vietas eina tik tie vyrai, kurie nepajėgia būti tikrais vyrais. O dabar ten einu tik todėl, nes neturiu kur daugiau būti, be to, Skotas neseniai išsiskyrė su savo ilgamete drauge, kas reiškė, kad iš skausmo jis bet kada gali iškrėsti bet kokią šunybę. Neištaisomą šunybę.
Kai pagaliau priėjome klubą, kurio apsauginis buvo dydžio su lyg mano namu, Skotas žengė prie jo ir ištiesė ranką.
- Skotas Greileris. Esu Piterio draugas, vakar jis pats mane čionai pasikvietė, - paaiškino ir šis, kelias sekundes spoksojęs į jį ir mane primerktomis akimis, pagaliau išsitraukė telefoną ir prisikišo jį prie ausies.
Kol šis bandė susiekti su Piteriu, o Skotas vis trypčiojo vietoje, apsižvalgiau aplink tuščią gatvę, kuri, atrodė, driekėsi iki pasaulio krašto. Visą laiką, kol žingsniavome gatve iki čia, pro mus nepravažiavo nė vienas automobilis. Galbūt tai todėl, jog šis klubas tikrame miesto užkampyje, kuriame nė pats nesu buvęs. Kyla abejonių, ar ir pats Skotas yra buvęs. Juk tai jis liepė automobilį palikti atokiau, esą šalia klubo nebus vietos. Aha, tikrai nėra. Net pačiam nėra kur kojos padėti.
- Bosas jūsų lauks viduje, - pagaliau baigęs kalbėtis telefonu, tas vyrukas atidarė mums plienines duris ir mostelėjo ranka vidun. - Reikia palydėti?
- Ne, mes čia ne pirmąkart, - Skotas pasipūtėliškai mestelėjo ir žengė vidun, taip priversdamas apsauginį kilstelėti antakius, o mane sekti jam iš paskos lyg kokiam šunyčiui.
Kai tamsoje išgirdau, jog durys užsidarė, šnypštelėjau Skotui, kurio žingsnius puikiai girdėjau vos už kelių metrų nuo savęs.
- Kokio velnio pamelavai?
- Melavau dėl tavęs, dėl savęs sakiau tiesą, - išgirdau jo balsą ir netrukus dunkstelėjimą. - Velnias.
- Esi čia buvęs? - susiraukiau ir šis prunkštelėjo.
- Nebesuskaičiuojamus šimtus kartų, - nusijuokė. - Kur esi? Eik lėčiau, ištiesiu ranką ir paimsiu tave už alkūnės. Netrukus bus laiptai.
Kai pajaučiau draugo pirštus aplink savo alkūnę, krūptelėjau, nes priekyje mūsų kažkas pradėjo leisti keistus garsus.
- Kas per velnias, Skotai?
- Tuoj, - šis sumurmėjo ir netrukus tamsoje pradėjo ryškėti neoninė mėlyna spalva, kuri apšvietė laiptus, vedančius žemyn. - Eime, - paleidęs alkūnę, Skotas pradėjo leistis laiptais žemyn. Nieko nelaukdamas pradėjau sekti paskui jį.
Kuo žemiau lipome, tuo garsesnė buvo muzika. Kokio velnio jie šitaip užsislaptinę? Juk ten tik paprastas šokėjų klubas. Na, bent tikiuosi.
Kai pagaliau priėjome dar vienas duris, Skotas kažką sumaigė duotoje skaičių lentelėje ir šios netrukus atsidarė, taip atverdamos mums reginį, kurio niekada nepamiršiu. Reginį, kurio nė nesusapnuočiau.
Milžiniškoje patalpoje, kurią užpildė tranki muzika, buvo begalė ant stalų šokančių pusnuogių merginų, o aplink tuos stalus spietėsi vyrai, kurie, kaip minėjau, iš tiesų nebuvo vyrai. Įspūdį taip pat darė ir fontanai, kurių viduryje stovėjo nuogų merginų skulptūros. Taip pat prie sienų buvo begalė stalelių su sofutėmis, iš kurių visi buvo užimti. Jei atvirai, tai net stovint čia supratau, jog toje patalpoje nėra nė kur kojos padėti.
- Eime, noriu tave supažindinti su Piteriu, - Skotas mostelėjo man ranka ir aš linktelėjęs pradėjau sekti paskui jį, prieš tai dar trumpai susimąstydamas, kaipgi jis pats pažįsta tą Piterį.
Po daug prisilietimų ir nešvankių žodžių iš merginų, pagaliau priėjome milžinišką barą, kuris taip pat buvo aplipęs žmonėmis.
- Skotai, mielas drauge! - ant vienos iš kėdžių sėdintis vyrukas, maždaug apie keturiasdešimties, garsiai sušuko ir netrukus jiedu su Skotu susidaužė rankomis.
- Kaip laikaisi, sūnau? Ar jau pasiilgai mano gražuolių? - vyras plačiai šypsodamasis ir rodydamas savo akinančiai baltą šypseną, paplekšnojo mano draugo petį ir ištiesė jam kažkokį gėrimą.
- Velniškai, - Skotas apsilaižė lūpas ir Piteris garsiai nusikvatojo. - Piteri, susipažink, čia mano draugas Zayn. Jis čia pirmą kartą, todėl noriu, kad tas kartas jam įsimintų, - atsisukęs į mane jis plačiai išsišiepė ir Piteris, pasukęs galvą į mane, kilstelėjo antakius.
- Vaikine, kaip tavęs dar nenusitempė jokia mano paukštytė? - nustebęs paklausė ir Skotas garsiai nusijuokė, o man neliko nieko kito, kaip tik nežymiai šyptelėti, suprask, vyruti, tau su galva negerai.
- Hari, atvesk šitam jaunuoliui Peitę, - atsisukęs į greta stovintį juodaodį, Piteris paliepė ir šis linktelėjęs jau norėjo eiti, tačiau sustabdžiau jį.
- Nereikia. Tai yra, nemanau, jog to reikia, - tariau ir visi susiraukė.
- Vyruti, tu dar nematei mūsų Peitės. Tai merginai ir moterys neatsispiria, - Piteris išpūtė akis ir visi pritardami palinkčiojo. - Eik, - jis linktelėjo Hariui ir šis tuoj pat nuskubėjo.
Atsisukau į savo draugą žvilgsniu prašyti jo pagalbos, tačiau jo šalia nebebuvo. Vienas Dievas težino, kur tą vakarą buvo dingęs tas vaikinas.