Pureness || z.m-ltu ||

9 dalis.

- Sveiki, mums geriausio raudonojo vyno, kokį tik turite, - paprašiau padavėjo, kuris maloniai nusišypsojo ir linktelėjęs nuėjo.
Atsisukau į Peitę, plačiai besišypsančią ir žvelgiančią į mane spindinčiomis akimis.
- Kas? - kilstelėjau antakius šyptelėdamas.
Mergina sukando apatinę savo lūpą ir pasirėmė ranka smakrą.
- Jaučiuosi laiminga, - ištarė ir mano širdį užliejo didžiulis palengvėjimas.
Ištiesiau ranką ir Peitė padavė savąją.
- Su manimi visada šitaip jausiesi, - tariau ir mergina šypsodamasi pakreipė galvą bei spustelėjo mano ranką.
Pažvelgiau į grįžusį padavėją. Jis grakščiais judesiais atidarė butelį vyno bei pripylė mūsų stiklines.
Butelį padėjo staliuko viduryje ir palinkėjo mums gero vakaro. Linktelėjau jam ir šis nuėjo.
Vėl atsisukau į brunetę, kuri į savo smulkią ranką jau ėmė taurę vyno.
Pasekiau jos pavyzdžiu ir mudu šypsodamiesi susidaužėme.
- Už tai, kad atsiradai mano gyvenime, - mergina ištarė ir jos akys suspindėjo nuo ašarų, kurios velniškai suspaudė mano krūtinę.

Likusią vakaro dalį mudu su Peite leidome vaikštinėdami po parką prie upės.
Mudu kalbėjomės apie viską. Na, kalbėjau aš, nes Peitei buvo labai įdomu klausytis apie mano vaikystę. Dar niekada niekas šitaip įdėmiai nesiklausė mano sapalionų.
Mudviem jau grįžus prie automobilio, Peitė apkabino mano kaklą ir, prirėmusi savo kūneliu mane prie automobilio durelių, taip velniškai mane nustebindama, ji priglaudė savo putlias lūpas prie manųjų.
Nedvejojau. Apkabinau jos liemenį ir prisitraukiau ją arčiau, nes, po velnių, tas bučinys buvo tai, ko troškau. Godžiai liežuviu tyrinėjau kiekvieną jos burnos lopinėlį, kol mergina garsiai šnopuodama neatšlijo.
- Važiuojam pas tave, - pasiūlė ir aš greitai linktelėjau.
Grįžimas namo užtruko amžinybę. Peitė vis pasilenkdavo pabučiuoti mano skruostą, o ranką laikė netoli tarpukojo, taip beprotiškai erzindama mane.
Išjungęs šviesas lėtai įsukau į kiemą ir, greit iššokęs iš mašinos, atidariau duris ir merginai.
Suėmęs jos ranką, ėmiau skubėti durų link, kurias lėtai ir, kiek galima tyliau, atidariau.
- Nesiauk, - sumurmėjau Peitei, kai ši ėmė autis batus.
Viduje iš paskutiniųjų meldžiausi, kad mama jau miegotų. Tikrai nebuvau nusiteikęs jos kalboms ar arbatos gėrimams. Tuo metu norėjau savo Peitės. Velniškai.
Pirštų galiukais nusėlinom iki mano kambario durų, kurias atidaręs, vidun įleidau brunetę ir įėjau paskui ją, prieš tai užrakindamas duris.

Kai prabudau ryte, Peitė vis dar miegojo šalia, rankomis ir kojomis apsivijusi mane.
Šyptelėjęs pabučiavau jos nuogą petį ir šiek tiek pasislinkau, kad galėčiau atsigulti šonu ir geriau ją matyti.
Toks mano elgesys prabudino merginą ir ši mieguistomis akimis pažvelgė į mane. Kelis kartus tingiai sumirksėjusi, ji nusišypsojo.
- Labas rytas, - ištarė ir aš prisislinkęs pakštelėjau į jos lūpas.
- Labas, - atsakiau, su šypsena veide žvelgdamas į jos spindinčias akis.
Peitė užsimerkusi atsigulė ant nugaros ir plačiai nusišypsojo.
- Kaip gera...
Stebėjau ją. Tyliai, nė nedrįsdamas garsiai galvoti, nenorėdamas sutrikdyti šitos nuostabios akimirkos. Savosios ir jos. Šis momentas buvo toks trapus. Toks trapus... ir tuopat amžinai išliksiantis mano atmintyje, nes tą akimirką pajaučiau Peitės laimę taip, kaip nieko kito. Jos džiaugsmą. Ramybę.
Ji pasuko galvą į mane ir šiek tiek pražiojo savo lūpas. Akys plačiai žvelgė į mane. Kiauriai mane matė. Ji matė. Matė, kad aš visiškai, absoliučiai, nuoširdžiai ir nuostabiai pamečiau dėl jos galvą.

Kai po pietų parvežiau Peitę namo, pats nedvejodamas kibau į darbus. Pasiėmęs dar dėžių, netrukau kelias išvežioti pirkėjams, kurie ir vėl davė man nemažą sumą lengvų pinigų.
Sustojęs Skoto kieme, voką, su didžiuliais pinigais viduje, įmečiau į automobilio dėžutę. Niekam nereikia jų pamatyti. Juolab Skotui.
Išlipęs ir užrakinęs dureles, patraukiau namo durų link. Dar nespėjęs pabelsti į jas, buvau išgąsdintas staigaus jų atidarymo. Priešais stovėjo Džo. Kaip visada susivėlusi.
- Zayn? Parvežei Skotą?
Susiraukiau.
- Atvažiavau pas jį.
Merginos veidą apėmė išgąstis.
- Dieve mano... tėvai baigia išeiti iš proto. Tas vaikinas visiškai pametė galvą...
Džo apkabino save, o jos skruostais ėmė riedėti ašaros.
- Zayn, surask jį. Maldauju tavęs...
Greitai linktelėjau.
- Aš pasistengsiu, Džo, - pažadėjau merginai, verkiančiai dėl lengvabūdiško brolio elgesio.
Apsisukęs nužingsniavau atgal prie automobilio ir jau žinojau, kur važiuosiu.

Linktelėjęs Hariui, įėjau vidun į klubą. Skubėjau, nes, po velnių, delnai niežėjo dėl beprotiško noro trenkti Skotui.
Kai pagaliau atsidūriau klubo pagrindinėje salėje, patraukiau baro link, kur išvydau kvailą Skoto ševeliūrą.
Plačiais žingsniais priėjau prie jo ir, sugriebęs už peties, atsukau į save.
- Zayn! - pamatęs mane, vaikinas suskėsčiojo rankomis ir išsiviepė girtut girtutėle šypsena.
- Ne laikas namo? - paklausiau jo, stengdamas ignoruoti faktą, jog jis jau pila man stiklinę viskio.
- Ne, mes pirma išgersim, o tada pasikalbėsim, o tada...
Kažkas suklykė. Taip garsiai ir šaižiai, jog net girdėjosi per garsią muziką.
Ir aš, nė nenumanydamas, kaip viskas nuo ateinančios sekundės pasikeis, atsigręžiau, netoliese išvysdamas Peitę.
Šlykštus, kresnas senolis ją, pasruvusią krauju nuo į jos odą susmigusių šukių, pagriebė nuo grindų už plaukų ir sviedė į sieną.
Patikėkit manimi, aš tikrai nežinau, kas susisuko mano galvoje. Kokio velnio aš, jaunas vaikėzas plikomis rankomis, nusprendžiau pulti gelbėti merginos, tarytum būčiau halkas, galintis įveikti visus.
Bėgdamas jų link, nuo stalo pagriebiau butelį ir, pribėgęs senoliui iš už nugaros, sudaužiau jį į jo pliką maukaulę.
Ar tai buvo geras sprendimas? Jei atsibodo gyventi, galbūt ir taip. Ar buvo kitokių sprendimų? Po velnių, dabar pagalvojus, tikrai buvo.
Bet taip jau nutiko. Aš sudaužiau tą butelį į, kaip pasirodo, galingo sutenerio galvą, kurio fetišas - žaloti merginas.
Peitė, pamačiusi mane, nustėro.
Senolis, krauju pasruvusia galva, sukrito ant grindų.
O aš. Ilgai laukti nereikėjo. Aš taip pat netrukus praradau sąmonę dėl taip pat iš nugaros gauto stipraus smūgio.