Pureness || z.m-ltu ||

7 dalis.

Įsukau į milžinišką, automobiliais apstatytą kiemą ir užgesinau variklį.
Vakar vakare kažkoks vyriškis paskambino man ir pasakė, jog ryt atvežčiau visą dėžę, kurią man vakar davė Haris, cigarečių. Kaipmat sutikau, kadangi be proto troškau greičiau to mėšlo atsikratyti.
Nuo keleivio sėdynės paėmęs dėžę su preke, išlipau iš automobilio. Galbūt, jei neužrakinsiu mašinos, per kelias minutes jos niekas nenuvarys?
Žvalgydamasis žingsniavau link milžiniško namo dvivėrių durų. Ši vieta buvo kiek kraupi, kadangi aplink buvo vien medžiai. Esu tikras, jog šioje vietoje buvo įvykdytas ne vienas kraupus nusikaltimas. Vis dar stebiuosi, kaip aš išvis radau šį pastatą.
Kai pagaliau priėjau duris, šios plačiai atsivėrė, o už jų pasirodė vyras, perkopęs galbūt trečią dešimtmetį. Pamatęs mane, jis kilstelėjo antakius, taip akivaizdžiai parodydamas man savo nuostabą.
- Sveiki. Aš Zayn. Atvežiau dėžę, - tariau, ištiesdamas tam vyrui rankose laikytas supakuotas cigretes.
Šis, įdėmiai stebėdamas mane, lėtai jas paėmė ir patikrino dėžės vidų. Tuomet vėl pažvelgė į mane ir mostelėjo galva vidun. Linktelėjau ir įėjau. Viduje viskas buvo iš medžio: baldai, grindys, lubos ir sienos. Nežinau, ar jie šitaip bandė suteikti šiai šiurpiai vietai jaukumo, ar tiesiog kažkam patinka mediniai baldai, tačiau ši vieta vis tiek atrodė kraupiai. Nepadėjo net didžiulis degantis židinys. Kur, po šimts, aš išvis esu?
- Luktelk minutėlę, - vyras ištarė ir, man linktelėjus, nuėjo.
Apsižvalgiau darkart. Ir sustingau. Nes visai netoliese, slėpdamasi už sienos, stovėjo maždaug trejų metų mergaitė. Ji slapčia stebėjo mane. Nusišypsojau ir pamojavau jai.
Kelias sekundes tiesiog žiūrėjusi, mergaitė galiausiai taip pat man nedrąsiai pamojavo. Vėl jai nusišypsojau. Jos didelės rudos akys buvo tokios gilios, jog atrodė kaip veidrodžiai, kuriuose galėtum pamatyti ir savo atvaizdą.
- Ačiū už prekę, - vyrukas grįžęs ištiesė man storą voką, kuriame, spėju, buvo pinigai.
Paėmiau jį ir sugrūdau į striukės kišenę.
- Nėra už ką. Viso, - sumurmėjau ir, žvilgtelėjęs į sieną, už kurios dar prieš kelias sekundes slėpėsi mergaitė, apsisukau ir, atsidaręs didžiules duris, išėjau iš pastato bei patraukiau savo automobilio link.
Nebuvo taip jau blogai. Na, bent ne taip sunku, kad gaučiau tokią sumą pinigų. Teoriškai, gavau tuos pinigus už nieką. Ir tai geras jausmas. Net labai.

Darkart žvilgtelėjęs pro virtuvės langą į galiniame kieme besidarbuojančias moteris, bei įsitikinęs, jog jos greit nepareis, atsisėdau prie stalo ir, surinkęs Piterio numerį, paspaudžiau skambinti. Po kelių pyptelėjimų jis atmetė.

Ir netrukus atsiuntė žinutę.

Jei kyla klausimų, klausk Skoto.

Surinkęs Skoto numerį, paspaudžiau skambinti. Šis atsiliepė kone iškart.

- Viskas. Atsikračiau dėžės. Ir gavau storą voką, pilną pinigų. Ką dabar daryti? - paklausiau, šiam nė nespėjus pasisveikinti.

- O ką daryti sakė Pitas?

- Na, jis minėjo, jog pardavus viską, reikia atvažiuoti pas jį ir pasiimti dar.

- Tai taip ir daryk. Pinigai voke tavo.

Prisimerkiau.

- Aš kone už nieką gavau tokią sumelę, Skotai. Tai neįtikima, - ištariau ir šis nusijuokė.

- Ne už nieką. Tave galėjo sučiupti farai.

- Bet nesučiupo. Ir dabar ta apvali sumelė atiteks man. Už nieką, - suprunkščiau, vis dar negalėdamas patikėti.

- Ką gi, tuomet sveikinu. Kada važiuosi pas Pitą?