Pureness || z.m-ltu ||

8 dalis.

Vakar pakviečiau Peitę į pasimatymą. Ir dėl to jau nuo ryto jaučiuosi lyg ant sparnų. Vien nuo minties, kad vėl galėsiu matyti tą nuostabią jos šypseną, kuri verčia šypsotis ir mane patį, glosto širdį.
Lėtai žingsniuodamas mokyklos koridoriumi, sustojau prie savo spintelės ir, ją atidaręs, pasiėmiau iš jos sekančios pamokos, kuri bus biologija, knygą. Uždaręs dureles tyliai aiktelėjau. Greta stovėjo Džo.
- Atleisk, kad išgąsdinau. Laukiau, kol baigsi. Noriu rimtai pasikalbėti, - jos balso tonas buvo rimtas, akys taip pat nešvytėjo jokiu džiaugsmu.
Truktelėjau pečiais.
- Žinoma, - linktelėjau, nors širdis ir daužėsi lyg pašėlusi.
Nejaugi Skotas jai pasakė, kuo užsiimu. Po šimts, Džo mano gera draugė. Ji visada mane laikė brandžiu ir protingu žmogumi. O dabar. Dabar turbūt mano, jog šita jos nuomonė apie mane buvo didesnė klaida, negu amerikiečių sprendimas, jog Trumpas turi būti Amerikos prezidentu.
Priėję pirmo aukšto foje, prisėdome ant atokiausiai esančio suolelio. Džo persikėlė per jį koją, kad visu kūnu būtų atsisukusi į mane. Nurijau seiles.
- Ar tu nepastebėjai, jog pastaruoju metu Skotas elgiasi labai keistai? - netikėtai prabilo ji, taip tarytum ištraukdama mane iš vandens ir pagaliau leisdama man įkvėpti oro.
Tačiau greitai suvokiau jos žodžius. Vadinasi, ji nieko nežino. Apie Piterį. Ir Skotą. Cigaretes. Ir striptizo klubą. Lėtai papurčiau galvą.
- Ne, nepastebėjau. Jis toks pat, kaip ir anksčiau. Beprotis.
Mergina sukando savo vidinę lūpos pusę ir trumpam nukreipė mąslų žvilgsnį tolyn.
- Ar gali su juo pasikalbėti? Jaudinuosi. Jis beveik nebegrįžta namo. Šiandien nė neatėjo į mokyklą, - netrukus ji pažvelgė į mane maldaujančiomis akimis, todėl man neliko nieko kito, kaip tik linktelėti ir pasižadėti, jog būtinai tai padarysiu ir viską jai papasakosiu.
Kai už šį pažadą iš Džo gavau stiprų ir dėkingumo kupiną apsikabinimą, o tada ir pasiūlymą vieną dieną nueiti kartu arbatos, pasigailėjau. Nes, kad ir kaip ten bebūtų, negalėsiu jai pasakyti tiesos. Turėsiu meluoti jai į akis. Ir skandinti jos pasitikėjimą manimi. Ir tik dėl to, jog jos brolis praranda pagrindą iš po kojų. Labai lėtai, tačiau praranda.

Iš kišenės išsitraukęs šukas, dar kartą jomis perbraukiau per savo plaukus. Tuomet vėl nužvelgiau savo atvaizdą veidrodyje. Mūvėjau juodus džinsus, baltus marškinius ir lakuotus juodus batus. Vis neapleidžia mintis, jog per daug išsipuošiau.

Garsiai įkvėpęs ir iškvėpęs, pasiėmiau automobilio raktelius bei telefoną ir išėjau iš savo kambario. Kai atsidūriau prie laukųjų durų, iš virtuvės, šluostydamasi rankas, išėjo mama. Pamačiusi mane nustebo.

- O kur tu tokiu metu? - paklausė, man velkantis striukę.

- Važiuoju su Peite susitikti, - atsakiau.

- Taip vėlai? - mama vis dar buvo nustebusi.

- Tik dabar baigė darbą, - sučiaupiau lūpas ir mamos antakiai šoktelėjo aukštyn.

- Gerai, myliu, einu, - priėjęs greitai pakštelėjau į mamos skruostą ir apsisukęs atidariau duris.

- Nuskink gėlių iš sodo! Violetinių tulpių. Jai jos labai patiko, - paliepė mama, man jau einant pro duris.

- Gerai, - linktelėjau.

- Padėti?

- Nereikia, - šyptelėjau ir greitai uždariau duris.
Nusileidęs laipteliais žemyn, takeliu patraukiau vidinio kiemo link. Kai jį pasiekiau, pabėgėjau iki šiltnamio, kuriame, įjungęs šviesą, nuskyniau penkias violetines tulpes. Tikiuosi mama nesupyks dėl tokio jų praretėjimo.

Išjungęs šviesą, grįžau į priekinį kiemą, kuriame stovėjo automobilis. Greitai įsėdau vidun, padėjau ant greta esančios sėdynės tulpes ir užvedžiau automobilį. Netrukus jau riedėjau keliu link Peitės namų.

Kai sustojau netoli jos daugiabučio, sumaigiau jai žinutę, jog esu vietoje. Netrukus gavau atsakymą. Šypsenėlė. Iškalbinga.
Pasimuistęs ir ranka pasirėmęs galvą, įsmeigiau akis į tą pusę, iš kurios turėtų ateiti Peitė. Ir ilgai laukti neteko. Netrukus ji jau žingsniavo gatve manęs link. Ir atrodė stulbinančiai. Nes raudona jai velniškai tiko. Ir ant kūno, ir ant lūpų.

Nusišypsojau ir, pagriebęs gėles, išlipau iš automobilio. Mašinoje net pritrūko oro.

Ačiū, jog skaitot!!!