-Nebandai,- sušunku.
-Na ir kodėl?-pašaipiai paklausia.
-O todėl, kad aplamai niekas neturėjo sužinot apie tai!
-Gerai, jau gerai, nesakysiu niekam, bet ir tu nesakyk apie tai,- išsitraukia butelį pilną vandens.
-Ne,ne,neeeee!- suklykiu.
-Karas?- kažkas už nugaros paklausia. Domas. Vilė išeina iš savo namo ir sušunka:
-Aš Lėjos komandoj!
- O dieve..,- tuo mano žodžiai ir baigėsi, nes ant mano galvos atsirado vandens pliūpsnis....
---Vėliau---
-Šitą karą prisiminsiu ilgai,- sukikeno Domas.
-Sameee,- nutęsiau.
-Reiks kažkada pakartot,- tarė jis.
-Jup,- sumurmėjau. Niekaip nedrįsau jo klausti kodėl mane ignoravo.
-Atleisk, kad tada negalėjau susitikt,- liūdnai pasižiūri į mane. Ir,o dieve...jo akys..
-Nieko tokio,- nusišypsau.
-Gal eime pasivaikščioti?- pasiūlo.
-Jo, galim,- pritariu,- be to! Visai pamiršau pasakyt, kad radau naują vietą, kurią praminiau Arkliukais,- išsišiepiu.
-Arkliukai? Labai originalu.
-Nesijuok! Tiesiog netoli tos vietos buvo grafitti su užrašu arkliukai,- paaiškinu,- net datą įsiminiau 2011.06.12.
-Wow, tu įdomi,- sumurma.
-Priimsiu tai kaip komplimentą,- nusišypsau.
-----po kelių dienų---
-Eime?- paskubinu Vilę. Žadame eiti kviestis Domą.
-Jo, tuoj,- užsideda akinius nuo saulės.
--po 20 min---
-Ej, Vile,- kreipiasi Domas į ją.
-Nu?
-Su tais akiniais atrodai kaip musė,- taria.Vilė užsiraukia, bet nieko nesako.
-Ir, Lėja,?-dabar jau kreipiasi į mane.
-Nu kas tau yra?!
-Tavo labai gražus veidas...
