-Ačiū,- paraustu.
-Tavo labai, labai gražus veidas,- rimtai pasižiūri į mane.
-Nu dėkui,- nuleidžiu galvą.Vilė pradeda žvengti,- kas yra?-sumurmu.
-Žiūrėk,- ištiesia veidrodėlį. Pažvelgiu. Išsitepiau. Na jau dabar tai tikrai nesupratau ar jis turėjo omeny komplimentą, ar norėjo tik pasijuokt iš manęs.
-------- Po savaitės---
Ką aš dabar veikiu? Sėdžiu ant akmeninių blokų vietos pramintos "Raudonąja rože". Kodėl viena? Laukiu Vilės.
-Ką čia viena veiki?- pasigirsta Simo balsas netoli manęs. Atsisuku. Jis stovi rankas susikišęs į kišenes.
-Neviena, laukiu kol Vilija ateis,- atsakau,- nori būti kartu su mumis?
Simas pasikaso sprandą ir... parausta? Tuomet atsako:
-Žinoma.
-Sveikučiai!- linksmai sušunka Vilė.
-Hello,- apsikabinu su ja.
-Einam mes kažkur?- pasiūlo iš kažkur atsiradęs Domas.
-Labas,- pasisveikinu.
-Sveika,- nusišypso,- tai einam?
-Jup,- visi trys tariam vienu metu, o tada pradedam juoktis.
-Goals,- taria Vilė ir visi duodam žaibą.
--Po kelių h---
-Rimtai?Domai, kiek mes čia valkiosimės?- suburbuliuoju.
-Neburbėk, pasensi,- nusižvengia.
-Jeigu būčiau vampyrė - nusukčiau tau sprandą,- sumurmu.
-Ar dar daug liko?- suinkščia Vilė.
-Ne, nu jūs esat,- pradeda žvengt Domas su Simu.
-Jau atėjom,- sumurma Domas ur atidengia man akis. Simas padaro ta patį Vilei.
-Wow,- išsižioju.
-Gražu?- paklausia Simas.
-Belekaip.
-Eikš,- paima mane už rankos,- dar akies krašteliu pastebiu kaip Domas piktai dėbteli į mano ir Simo rankas.
-Tu nesusireikšmink čia,- ištraukiu ranką,- dar padarysi šitaip, eisi šlubčiodamas.
Tada pamatau kaip Domas nusišypso. Ir dar kartą pažvelgiu į vaizdą: mažas upelis teka per akmenis atrodydamas kaip nedidelis krioklys, kiek toliau laukai,o tada miškas, labiausiai akį patraukia toliau esanti pieva ir prie jos išskirtinai stovintys du medžiai, na ir suoliukas prie pat mažojo kriokliuko ant, kurio ir prisėdu.
-Sugalvojau! Mes galime kažkada užsisakyti picos, pasiimti dekius ir paįškilauti prie tos vietos kur yra tie du medžiai,- pasiūlau.
-Good idea,- pritaria Simas.
-Man patinka,- linkteli Vilė.
-O ką tu manai, Domai?- kreipiuosi į jį.
-Man tinka.
-Ėj.. kur tavo nuotaika?- numykiu.
-Dingo kai jis paėmė tavo ranką,- sumurma ir mano, kad neišgirdau.
-Atsiprašau, ką?- sutrinku.
-Nieko,- dirbtinai nusišypso.
-Taigi,- nelinksmai nusijuokia Vilė ir bando pakelti nuotaiką mums,- žaidžiam klausimų game. Nu tipo aš paklausiu klausimo, pati atsakau į jį ir tada jūs atsakot, paskui iš eilės kartojasi tik klausia klausimo kitas.
-Ok,- visi sutinkam.
-Geraii, ką čia be paklausus,- apsimeta, kad mąsto,- o! Ar esate kadanors įsimylėję? Aš tai nee.
-Maybe,- tariu ir net nežinau kodėl, bet akies krašteliu pažvelgiu į Domą. Jis žiūri į mane. Greit nusuku žvilgsnį. Jaučiuosi sutrikusi.
-Gerai, dabar klausti eilė Domui!-linksmai taria Vilė.
-Ką esate įsimylėję?- paklausia jis žvelgdamas man tiesiai į akis.
-Nesakysiu,- iškiša liežuvį Simas.
-Paslaptis,- nusivaipau, o tuomet nusijuokiu. Esu aiškiai paraudusi.
-Okii, aš ką tik gavau žinutę nuo mamos, kad reik varyt į Šiaulius,- sumurma Simas.
-Gerai, manau ir aš jau eisiu namo,- tariu.
-Aš ir,- pritaria Vilė.
-Lėja, gal palydėti tave?- paklausia Domas.
- Žinoma,- šypteliu.
-Bye, guys,- sušunka Vilė darydama namų duris.
-Atia,- vienu metu su Domu atsakome.
-Taigi, gal nori eiti pasivaikščioti?- paklausia.
-Okei.
-Ką esi įsimylėjusi?- paklausia. Išraustu.
-Kodėl klausi?
-Nes jam pasisekė.
