Koris išlipo iš sargybos linijos ir nusprendė patraukti namo. Visų pirma jis tvirtai atsistojo. Koris labai gerai mokėjo tvirtai stovėti. Galbūt jis buvo geriausiai stovėti mokantis asmuo visoje planetoje. Koris apsidairė. Jis buvo parke. Aplinkui žaliavo medžiai, kelias buvo išklotas trikampėmis plytelėmis. Koris iš karto nustatė plytelių išsidėstymo sistemą ir nusistebėjo dėl kai kurių jos ypatybių. Tolumoje matėsi daugiaaukščiai namai. Nebuvo galima konkrečiai išskirti jų detalių, matėsi tik jų pilkuma. Danguje matėsi labai įdomūs debesys, jie Koriui priminė trimačius paviršius. "Įdomu, ar jie yra tolydūs" - pagalvojo jis. Ant suoliuko sėdėjo sena dama. Ji dėvėjo rožinę skrybėlę ir violetines pirštines. Staiga ji pasilenkė ir kažką padarė prie savo kojų. Dama atsistojo ir nuėjo daugiaaukščių namų pusėn. "Turbūt pirkti naujų salotinių kojinių" - pamanė Koris. Daugiau parke nieko nebuvo. Neradęs, ką daugiau tyrinėti, jis patraukė priešinga kryptimi nei daugiaaukščių pilkavimo pusė. Šioje pusėje taip pat tęsėsi parkas, tik matėsi jo pabaiga ir autobusų stotelė už jos. "Man reikia ten eiti" - pamanė Koris. Eidamas jis žvilgčiojo į šalis. Staiga, aplenkdamas Korį, pralėkė neaiškios prigimties objektas. Koris kurį laiką buvo priblokštas to veiksmo staigumo, bet po kurio laiko suvokė, kad tai buvo dviratininkas. Jis ėjo toliau. Eidamas Koris kaip visada žiūrėjo į žemę ir svajojo apie mėnulį ir kitus Žemės palydovus. Dėl tokios būsenos, Koris buvo dar labiau sukrėstas, kai dviratininkas (kitas?) prasilenkė su juo jau atvažiavęs iš priekio. Vėl kurį laiką pastovėjęs, Koris ėjo toliau. Ramiai pūškuodamas jis pasiekė autobusų stotelę. Joje nebuvo nė gyvos dvasios. Ant suoliuko tebuvo banano žievės dalis. "Na ir šiukšlinimas" - pasipiktino Koris. Nejudindamas žievės, jis atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo laukti. Netrukus pro jį praėjo ta pati moteriškė, kurią Koris matė anuomet parke. Ji ėjo išdidžiai, tačiau jos eisena buvo nestabili. Atrodė lyg jos kojos ar batai būtų netiksliai pritvirtinti. "Gal gedimas" - pagalvojo Koris. Dar šiek tiek palaukęs, jis pamatė tolumoje (priešais buvo gatvė ir nedideli namukai) praskriejantį dviratininką. Akivaizdu, kad tai buvo tas pats dviratininkas.
Neilgai trukus, atvažiavo autobusas. Septynioliktas. "Laime, kad ne troleibusas" - ramiau atsikvėpė Koris. Sunkiai įrėpliojęs, jis pamatė, kad autobuse absoliučiai nieko nėra. Giliau įkvėpęs oro, Koris atsisėdo į vietą, atskirtą nuo kitų. Autobusui privažiavus kitą stotelę, į jį įlipo arabiškos išvaizdos asmuo. "Bendras intelektas" - pagalvojo Koris ir toliau tęsė svajojimą. Netyčia pažvelgęs pro langą, jis pamatė dviratininką. Tačiau šį kartą jis nebebuvo toks užtikrintas ir sunkiai važiavo autobuso greičiu. Dviratininkas tai prisivydavo, tai atsilikdavo nuo autobuso. Galų gale jis atsiliko paskutinį kartą ir dingo iš akiračio.
Autobusas sustojo. Koris išlipo. Namai jau buvo arti. Tereikia įeiti į namo kiemą ir.. oOo.. Korio mintį nutraukė ryški šviesa. Šviesa akino ir glumino mūsų herojų. Pro virstančias dulkes išryškėjo siluetas. Koris su niekuo negalėjo palyginti to silueto. Na nebent su gaidžiu. Dūmams galutinai išsiklaidžius siluetas prabilo. "Sveikas.. asmenie, aš esu Auksinis gaidelis. Turbūt nesi apie mane girdėjęs nieko, tačiau taip yra visiems šios planetos.. asmenims". Koris buvo taip priblokštas, kad nesugebėjo visiškai pajudinti kūno. Gaidelis tęsė monologą: "Mes, Auksiniai gaideliai, esame tam, kad pildytume asmenų norus. Akivaizdu, kad tu.. asmenie, neišreiškei jokių norų, tačiau aš vistiek išpildysiu norą. Kodėl? O todėl, kad aš savivaliauju ir naudojuosi savo padėtimi ir įgaliojimais". Koris toliau stovėjo kaip įbestas. Gaidelis tęsė: "Noras, kurį aš išpildysiu bus toks, koks man labiausiai patiks. Tad šiuo metu man labiausiai patinka noras nr.6. Tai yra - Norėtojo - žinoma tai esi tu - perkėlimas į praeitį taip sudarant galimybę jam išgyventi seniau patirtus įvykius iš naujo. Atmintis išliks ta pati, kad norėtojui būtų įdomiau. Atmink - aš tik perkelsiu tave į praeitį, nieko daugiau. Kai pasieksi šį momentą, manęs jau nebesutiksi. Nes priešingai įstrigtum laiko kilpoje, o man to nereikia." Tai pasakęs, Gaidelis dingo pakilus dūmų užsklandai. Koris liko stovėti.
Truputį pastovėjęs, Koris susivokė, kur jis yra ir kokia situacija jam susidarė. Tai buvo neįtikėtina. Tačiau jis nesapnavo. Žinoma, jis negalėjo sau įžnybti, bet to ir nereikėjo. Koriui iškilo klausimas - kur yra noras? Kodėl jis neįvyko? Tada jis pažiūrėjo į laikrodį. Bežiūrint praėjo kelios sekundės ir laikrodis išmušė šešias valandas. Koris dingo. Ir atsidūrė pažįstamoje aplinkoje. Tai buvo parkas. Koris prisiminė. Tai ta vieta, kurioje jis susiruošė keliauti namo. Ant suoliuko sėdėjo moteris. Moteris su rožine skrybėle ir violetinėmis pirštinėmis. Koris prisiminė - ji tuoj turėtų pasilenkti ir... Moteris pasilenkė ir kažką pasitaisė savo kojoje. Koris norėjo ką nors daryti, bet nieko nedarė. Kažkodėl jis norėjo daryti viską taip pat kaip darė pirmą kartą. Moteris atsilenkė. Apsidairė. Koriui pasirodė, kad ji suabejojo, į kurią pusę eiti ir šiek tiek pasvarsčiusi pasuko daugiaaukščių namų pusėn. Tai, kaip ta moteris ėjo, Korį sukrėtė. Ji šlubavo, visai panašiai, kaip ir autobusų stotelėje. Ji neatrodė labai sena, gal greičiau kūda. Kai ji nuėjo, Koris suprato, kad vėl neįsidėmejo jos veido. Įsiminė tik eiseną. Eiseną, kuri tiktų kokiam nors siaubo filmui. Koris nusprendė eiti tuo pačiu keliu, kaip ir ėjo anksčiau. Tačiau ant kelio jis pamatė metalinę skardinę. Kaip jis anskčiau jos čia nepamatė? Koris išgirdo balsus. Jie aidėjo tolumoje. Ir ta šviesa tarp medžių. Kas ten šviečia? Korį apėmė panika. Kas čia darosi, negi viskas taip kitaip atrodo? Juk jis elgiasi taip pat kaip ir pirmą kartą. Jis nusprendė kuo greičiau eiti. Tačiau eidamas Koris pajuto, kad dabar kiekvienas jo judesys jam atrodo labai trapus ir galintis sukelti didžiules pasekmes. Koris visa esybe norėjo daryti viską taip, kaip darė pirmą kartą. Akivaizdžiai atsargesniu, bet skubesniu žingsniu jis ėjo link stotelės. Jis laukė dviratininko. Dviratininkas! Kur yra dviratininkas? Juk jis turi staiga pralėkti pro jį. Kartu laukdamas dviratininko, bet nenorėdamas žiūrėti atgalios, jis ėjo apskaičiuodamas kiekvieną žingsnį. Tyla aplinkui jį ir ramino ir grasino dar daugybe netikėtų garsų. Staiga Koris sustojo. Jis išgirdo kažką. Jis išgirdo Project Pitchfork. Grojo Project Pitchfork. Vis garsiau ir garsiau. Jam už nugaros. Jis atsisuko ir pamatė.. šakę.. Šakė pūpsojo pasvirusi ir atrodė, kad laikė pasmeigusi visą Korio pasitikėjimą savo jėgomis. Geriau įsižiūrėjęs, jis pamatė dviratininką, kuris buvo pasviręs tarsi būtų ką tik staigiai sustojęs. Nieko nelaukęs, dviratininkas nuvažiavo pro Korį savo keliais. Koris drebėjo iš baimės. Kas čia buvo? Kodėl viskas yra iš esmės kitaip? Koris ramino save, ieškojo paaiškinimo.. Drebėdamas jis nusprendė toliau laikytis savo misijos ir keliavo link stotelės. "Dabar atvažiuos dviratininkas" - galvojo jis. Jis laukė tos akimirkos, bet kartu ir bijojo, kad viskas baigsis kitaip nei pirmą kartą. Kiekviena sekundė truko labai ilgai. Visgi Koris sulaukė dviratininko. Dviratininkas ramiai pravažiavo pro einantį Korį. "Lyg ir viskas panašu" - pagalvojo Koris. Šis faktas šiek tiek nuramino Korį ir jis jau ramiau nuėjo į stotelę. Ten.. buvo banano žievė. Dabar Koris tos žievės buvimo fakto nebesmerkė, jis tiesiog norėjo išbučiuoti tą žievę vien dėl to, kad ji buvo ten pat, kaip ir pirmą kartą. Jis to nedarė dėl to, kad negalėjo sau leisti daryti netradicinių veiksmų. Koris net bandė prisiminti, kaip jis kvėpavo pirmą kartą ir bandė taip pat kvėpuoti. Tai daryti buvo labai sunku, Korį kankino didelės abejonės. Užsigalvojęs, jis nespėjo numatyti moters pasirodymo. Ji greitai praėjo ir jis vėl nepamatė jos veido. Bet tai nenuliūdino jo, nes jis nesitikėjo jos daugiau sutikti. Kas toliau? "Ar moteriškė šlubavo? Jis nematė, kad ji būtų šlubavusi. O jeigu ji nešlubavo? Juk tada viskas kitaip.." Koris jau pradėjo prarasti viltį, kad išgyvens šį maratoną. Jis negalėjo negalvoti apie šią situaciją, tačiau kartu dėl vidinio susijaudinimo negalėjo prisiminti, kas bus toliau. "Kas bus toliau, kas..?"
"Dviratininkas" - prisiminė Koris. Tai jį ramino. Dviratininkas turi pravažiuoti tolumoje. Už namukų ar prieš juos? Po šiek tiek laiko pravažiavo dviratininkas. Tačiau ne priešais stotelę, bet už jos. Keista, tačiau tai Korio labai nesukrėtė, jis greitai rado paaiškinimą - dabar daugiau dairydamasis jis pamatė tai, ko nebuvo pamatęs pirmą kartą. Šis paaiškinimas ji nuramino, bet nebuvo visanugalintis. Pamažu jaudulys vėl augo. Dviratininkas. Jis pravažiavo. Už namukų. Gal logiška. Gal vieta prieš namukus dar nėra toluma. Visgi Koris skendėjo dvejonėse. Dabar jis nieko kito nedarė tik galvojo apie Situaciją ir buvo labai jautrus aplinkai. Jis siurbė kiekvieną informacijos dalelę, kurią gaudavo iš aplinkos. Atvažiavo autobusas. Jis sustojo pernelyg toli nuo stotelės. Koris įlipo į autobusą. Autobusas yra tuščias. Kokia laimė, kad jis yra tuščias! Vairuotojas yra.. moteris.. Kodėl? Kodėl negali būti normalus paprastas vyras? Kodėl yra toks neįprastumas? Kiekvienas neįprastas dalykas nervino Korį. Kur jam sėsti? Jis dabar net nelabai prisimena, kurioje iš atskirtų vietų jis sėdėjo. Dvejodamas Koris suvokė, kad dvejodamas tik gadina Situaciją. Greitai atsisėdęs į tikimiausią vietą, jis pradėjo abejoti dėl vietos. Autobusui pavažiavus vieną stotelę, į jį įlipo arabiškos išvaizdos asmuo. Ne! Du arabiškos išvaizdos asmenys! Juk buvo vienas.. Koris nelabai jautė kūno dėl pernelyg didelio susijaudinimo. Autobuas važiavo, tačiau Koris nelabai suvokė to prasmę. Jis tik siurbė visą gaunamą informaciją ir lygino su miglotai prisimenama pirmojo atvejo situacija. Staiga jis prisiminė dviratininką. Jis turi būti matomas pro langą! Koris staigiai pažiūrėjo pro langą. Nebuvo jokio dviratininko. Kodėl nėra jokio dviratininko? Juk turi būti.. Tai Korį dar labiau žlugdė. Jau netoli, liko nedaug metrų iki jo išlipimo vietos. Ir tada netikėtai tarsi Laibach pasirodymas per darželio trupės pasirodymą suskambo telefonas. Korio telefonas!!! Atrodo, kad tai buvo paskutinis lašas. Koris suriko iš visų jėgų ir parkrito ant žemės. Jei būtų galėjęs, tai būtų užsidengęs ausis rankomis.
"Kažkas bus už tai nubaustas" - pasakė Platininis Gaidelis.
