Olifėjus sekė drakoną jau dvi savaites. Viena didžiausių bėdų buvo tas didžiulis kardas, tas baisiai sunkus daiktas, kurį jis tempėsi paskui save tam vienam trumpam momentui, kai turės galimybę nukirsti drakonui galvą. Olifėjus jau pirmą savaitę suprato, kad drakonas vaikšto ratais, gal net spiralėmis. Tik nebuvo aišku, dėl ko pabaisa tai daro. Tiksliau - ar ji tai daro dėl Olifėjaus, norėdama jį suklaidinti, nuvarginti, susukti galvą, ar ji tai daro dėl tik dėl sau pačiai svarbių priežasčių. Olifėjus vos vilko kojas ir vis abejojo, ar dar verta sukti kitą ratą. Tai buvo smalsumo ir nekantrumo ratas, kai nuolatos kylantys įtarimai apie galimą drakono susidomėjimą vis pakurstydavo jo smalsumą.
Kartą Olifėjus ryžosi baisiam sprendimui. Jis sustojo. Jei drakonas vaikšto nepriklausomai nuo jo, tai po kokio pusdienio turėtų ateiti pas Olifėją iš kitos pusės. Na ir įtampa! Praėjus pusdieniui Olifėjas tolumoje pamatė virbuliuojantį dūmelį, vėliau keletą žiežirbų, o galutinai ir atkrypuojančią drakoną figūrą. Drakonas buvo dar tolokai ir nematė Olifėjaus. Galbūt jis jo ir nepamatys, galvojo Olifėjas. Karžygys atkreipė dėmesį į tai, koks išvargęs buvo drakonas. Kai jį matė prieš dvi savaites, jis atrodė gerokai jaunesnis, gyvybingesnis ir greitesnis. Jis vis dar atrodė galingas, bet gerokai mažiau vikrus ir staigus. Galėčiau gal net jį nudobti, galvojo Olifėjas. Drakonas artėjo prie jo, atrodė, kad tikrai nepastebės Olifėjo. Tikrai atrodė. Jis buvo už dviejų metrų, Olifėjui širdis plakė kaip pašėlusi. Jis tikrai praeis! Ne! Drakonas sustojo. Pasižiūrėjo į Olifėją. Labai trumpai, vieną sekundę. Tada nuleido galvą. Olifėjas taip pat nuleido galvą. Nežinojo, kodėl. Drakonas pajudėjo toliau. Olifėjas nežiūrėjo į nueinantį Drakoną, bet būtent dėl to pamatė mažų vikrių voverėlių būrį, kuris vikriai prabėgo pro Olifėją, link Drakono. Olifėjas vis dar nežiūrėjo į Drakoną. Po kelių minučių drakono šnopavimo nebesigirdėjo. Olifėjas nusprendė keliauti namo. Prieš pakildamas į kelionę jis iškasė nedidelę duobę. Būtų iškasęs didelę, bet bekasdamas susikrimto dėl savo sumanymo ir nusprendė nebegaišti laiko. Greitu žingsniu patraukė namų pusėn ir nė karto neatsigrežė atgal.
