(1)
Atiduok baltą mėnulį –
Jo šviesoj man šitaip šalta.
Duosiu tau sidabro žiedą
Ant miško akmens iškaltą.
Man rusvas akis paskaudo,
Prie šviesos aš prikalta.
Man šypsojosi tą kartą
Tik nemėgiama šalna.
(2)
Mane žadino kažkas tą naktį –
Žvaigždės švietė tąnakt per garsiai.
Tas dangus man atrodė toks skystas,
Vėl pasidaviau mėlynai masei.
Mėnesiena bangavo kaip jūra,
Ji vienintelė švietė taip ryškiai.
Neprilygo jokie dangaus kūnai,
Ji neleido niekam paklysti.
Aš apakinta lovoj sėdėjau,
Žvarbus vėjas glostė man plaukus.
Aš akla, bet vis dar žiūrėjau,
Pamačiau, ko aš buvau laukus.
YOU ARE READING
Galimybės
PoetryŽodžiu, klausykit. Mano profilis yra negyvas, neketinu paviešinti ar tęsti jokių senesnių istorijų ar ''poezijos rinkinių''. Nuo to karto, kai paskutinį kartą update'inau ką nors šiame puslapyje, buvau kitas žmogus. Manęs visas tas senas mėšlas nebe...
