Užmirštuolė ✔

Keturi

-Kuo dirba jūsų brolis?-Paklausiu. Vyriškis šypteli.

-Jis policininkas. Anksčiau dirbo su nužudymų bylomis, bet šiuo metu gaudo kažkokią svarbią merginą.-Daktaras išriečia pirštus ir į rankas pasiima peilį, jis greitai pjausto mėsgalį, o aš svarstau, kaip peilis gali man pagelbėti.

-Gal žinote kokią merginą?

Spėju, kad ta mergina aš.

-Ne, o kodėl domitės?

-Man tiesiog įdomu. Atleiskit, jei per daug kišuosi.

Jaučiu kaip dreba  rankų pirštai. Širdis dunksi taip garsiai, kad net girdžiu ją. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad pati pakliūsiu į tokius spąstus. Turiu dingti iš čia kol namo negrįžo Tamsusis vyras.

-Nikai, aš grįžau! Parvežiau picą! Šiandien man pavyko rasti Emilijos mašiną, o tai reiškia, kad ji šiame mieste.- Jau per vėlu. Koridoriuje kažkas nusispiria batus, o aš čiumpu peilį praktiškai iš daktaro rankų. Šis net nespėja sureaguoti.

Tamsusis vyras lėtai įžengia į kambarį iš pradžių žvilgteli į mane, tada į savo brolį. Galiausiai jo žvilgsnis grįžta atgal, o akys išsiplečia. Šiandien mano persekiotojas neatrodo toks baisus, kaip visada. Jis vilki raudonus vyriškus šortus ir ploną džemperį po kuriuo slepia tatuiruotėmis suteptas rankas. Rankas, kuriose laiko picos dėžę. Jo plaukai gan poilgiai, surišti į kuoduką, o jis pats tamsias akis slepia po akiniais. Jis neatrodo toks kaip visada, bet aš tiesiog jaučiu, kad tai jis.

Tamsusis sureaguoja daug greičiau nei tikėjausi ir padeda picą ant žemės, ramiai ir lėtai.

-Emilija, padėk peilį prašau. Nesusižeisk.-Ramiu, bet įsakomu balso tonu kalba su manimi. 

Tai štai kas jį gąsdina.  Maniau, jo tikslas mane nuskriausti. Nors, jei jo brolis sakė, kad jis policininkas, greičiausiai jis neturi tam teisės ar aš jam reikalinga gyva. Nesuprantu koks jo tikslas, o tai mane labiausiai erzina. Be to, kodėl jis vadina mane Emilija?

-Aš Akvilė!-Sušnypščiu.

-Gerai, gerai, Emmm... Akvile. Aš nieko tau nedarysiu.-Iškelia rankas į viršų. Mano akimis tai balta vėliava, kurią aš atsisakau užfiksuoti. Tamsusis greitai žvilgteli į brolį, deja, tą žvilgsnį pastebiu ir aš. Pamatau daktarą lėtai sliūkinantį link manęs, tad staigiai atsitraukiu ir pridedu peilį prie gerklės.

-Nesiartink, kitaip aš nusižudysiu.-Tai šiek tiek išgąsdina jį.

-Tu neišdrįsi. Kitaip kam tiek laiko bėgai nuo manęs?-Kilsteli lūpų kampučius.

-Galbūt man pabodo bėgti... Aš nebeturiu jokios priežasties gyventi. Šiame pasaulyje aš visiškai ir viena. Svarbiausia, kad atėmei iš manęs ir svarbiausius mano daiktus.. Jie buvo viskas, kas man dar priminė namus, jaukią šeimą ir laimę.  -Pasakau taip įtikinamai, kad pati suabejoju savo žodžių teisumu. Negaliu sakyti, kad ši mintis man nekilo. Tiesiog kažkokios abejonės visada nuo jos atbaidydavo. Jaučiausi kovotoja. Galvojau, kad jei pasiekiau tiek, galiu pasiekti ir daugiau. Bet dabar.. Dabar jaučiuosi sumišusi. Nežinau ko noriu iš gyvenimo. Ypač šiuo metu.

Tamsusis akimirkai nutyla, jis net papurto galvą savo broliui  ir lėtai pasitraukia nuo durų.

-Gali eiti, Em.. Akvile. Lauksiu tavęs čia.-Vis dar laikydama peilį prie gerklės patraukiu link durų. Juk tai negali būti tiesa. Jis negali manęs paleisti.. Sunku tuo patikėti, bet jis nieko nedaro. Tik tą akimirką kai stoviu prie durų, šypteli.-Lauksiu tavęs.

-Aš čia negrįšiu..-Murmteliu ir perduriu jį žiauriu, piktu žvilgsniu.

-Prisimink tai, kad aš vienintelis turiu atsakymus, kurių tau reikia.

Išgirdusi šiuos žodžius maunu per duris, kaip vijurkas ir pasileidžiu per namų kiemus, kad tik jis manęs nepagautų. Bėgimas trunka kelias minutes, kol pašlijusi sveikatas ir skausmas nepriverčia sustoti ir susiriesti žolėje.  Rankoje vis dar šukė. Noriu to ar ne, bet man reikia pagalbos. Arba bent įrankių. Tik bijau, kad pati bandydama išgyti save, galiu tik viską pabloginti. 

Mintyse bandau prisiminti savo gyvenimą ir taip įrodyti, kad aš pamenu viską, kad mane  nereikia jo pagalbos, kad viskas baigta... Bet tai sunku. Atmintyje sugrįžtu tik į 17 - ioliktus savo gyvenimo metus. 

Tuo metu susiradau vaikiną. Jis buvo tamsiaplaukis, šviesiaakis, lieknas ir maždaug mano ūgio. Jo charakteris viskuo pralenkė šiuos bruožus. Jis buvo pavydus, retai romantikas ir karštakošis. Aleksėjus nepakentė melo, o aš karts nuo karto melą matydavau kaip geresnę išeitį. Tai nebuvo didelis melas, bet jis paveikdavo mūsų santykius. Galiausiai mudu išsiskyrėme, kaip tik tuo metu sesė susirado vaikiną, Tomą. Jis turėjo ligą, todėl gerdavo raminamuosius, kai jų negerdavo jis būdavo kitas žmogus, toks kuris būtų galėjęs ir kitą žmogų užmušti. Pamenu tik tas akimirkas kai jis atsikėlė gyventi pas mus į ir taip mažą butuką ir dar labiau sujaukė mūsų gyvenimą. 

Tai viskas. Viskas iš mano praeities. Daugiau nieko. Tik bėgimas. Noras išgyventi ir baimė. Šie žodžiai apibūdina mane, kadangi viskas, kas man liko, šie jausmai.

Staigiai pakilusi ant kojų, patraukiu, dar gerai nežinomu, bet jau kažkiek pramintu taku, einu per kiemus ir gatves, kol sustoju prie tų  prakeiktų durų.

Man atsibodo vienatvė, nežinia, bėgimas. Aš pavargau nuo tokio gyvenimo. Kad ir kas dabar nutiks, tai nebus blogiau už tai, kas nutiko.

-Nemaniau, kad grįši taip greitai.-Juodaplaukis lengvai nusišypso.