Užmirštuolė ✔

Penki

Nikas padeda lapus ant stalo, o gal turėčiau sakyti juos  tiesiog nutėškia. 

Ant mano riešų jau ilsisi sunkus metalo gabalas, vadinamas antrankiais. Jie nemaloniai veržia rankas, nes yra man kiek per maži.

-Žinai, kodėl tavęs tiek laiko ieškojau?-Vyriškis stovi prieš mane. Netoliese jo, kėdė, tačiau jis neketina ant jos atsisėsti. Priešingai, šiuo metu jis tiesiog trokšta rodyti man savo galią. Galbūt todėl ant jo veido susiformuoja maža pašaipi šypsenėlė.-Pažiūrėk į aplankalą.

Pirštų galais sugriebiu pageltusius bylos lapus, bet sustingstu suvokusi, kad turiu juos atversti. Man baisu vien pagalvojus, kas už jų slypi.

-Atversk..-Paragina tamsiaplaukis.

Nenoromis atverčiu pirmuosius lapus. Pati pirmoji nuotrauka gerai pažįstamo veido, gerai pažįstamoje aplinkoje. Tai Tomas. Buvęs sesers vaikinas, kuris sirgo įvairiomis ligomis. Tik neesu tikra, kaip turėčiau jį apibūdinti, kadangi tai lavono nuotrauka. Lavono, kurio galvoje skylė, o visame kūne durtinės žaizdos.. Ir tik pilkos stiklinės akys žvelgia tiesiai į objektyvą.

Vyriškis greičiausiai supratęs, kad šiuo metu neturiu žodžių prabyla pirmas ir atsako į  svarbiausią klausimą, kuris sukasi galvoje.

-Tu jį nužudei.-Jaučiu, kaip jo akyse panieka. Panieka man. 

Akyse tvenkiasi ašaros.. Tai dabar aš jau žudikė? Aš priėjau net iki to... Jei sugebėjau padaryti tai? Kas tokiu atveju slypi už šios baisios nuotraukos? Mano šeima?

-Versk toliau.

Drebančiais pirštais perverčiu nuotrauką.

Dar vienas lavonas. Jo veidas supjaustytas. Perverčiu kitą lapą, dar kitą ir dar kitą. Visur negyvi žmonės. Supjaustyti, subadyti, išniekinti... Negaliu patikėti tuo ką matau. Širdis atrodo plyšta pusiau. Negaliu susitaikyti su mintimi, kad tai padariau aš.

-Vienas iš jų tavo psichologas, kitas tavo slaugytojas, sekantys tavo darbdaviai. Žinai, ką tai reiškia?-Vis dar jam neatsakau, tik spoksau į jo laimingą, atsipalaidavusį veidą. -Tu esi žudikė, Emilija. Be to, turėčiau paminėti, kad tu esi visai ne Akvilė. Tai tik tavo sukurta asmenybė arba tavo  alibi.

-Aš-š-š-š nepamenu to dariusi. -Balsas užstringa gerklėje, o garsas išeina taip tyliai, kad abejoju ar jis mane girdi. Aš ir pati nieko negirdžiu, tik staugimą viduje ir jausmą, kad tai ne viskas, kad yra dar kažkas ko aš nežinau.

-Tu sergi. Tai liga. Mes bandėme tave gydyti, bet tu pabėgdavai, tu subadydavai ar nužudydavai žmones, kad paspruktum. Tu manei, kad mes norime tau pakenkti. Nors visą tą laiką, tu buvai ta, kuri kenkė kitiems. Tu esi pavojinga, Emilija. 

-O kur mano šeima?-Bijodama atsakymo, vis tiek rizikuoju paklausti. Rizikuoju ir turėdama vilties, kad jiems viskas gerai ir jie galės man padėti, kad jie supras mane,  kad jie atleis man už viską.

-Tikėjausi, kad to paklausi.-Tamsusis pagaliau prisėda ir lėtai atsiraitoja alkūnes, o tada išsitraukia kitą aplankalą, kurį  kurį laiką laikė po savo pažastimi. Jis paduoda jį man. Įbrunka į rankas ir atsiremia į kėdę. Dabar jis neatrodo toks linksmas.

Drebėdama atsiverčiu aplanką. Krūtinėje kaip pamišusi spurdi širdis, prieš pamatant nuotraukas.

Pirmoje - mama. Ji guli lovoje. Užmerkusi akis.

-Ją nušovė Tomas Vaičikas. Viena kulka į širdį ir ji mirė.  Miegodama, rami ir nieko nejaučianti ji paliko pasaulį.

Kitoje nuotraukoje - Aleksėjus. Nustembu jį pamačiusi, kadangi maniau, kad jo mano gyvenime seniai neliko.

-Jis buvo tavo vyras.  Jis išgirdo šūvį ir ėjo pažiūrėti kas vyksta,žudikas išgirdo jį ir nušovė. Trys kulkos ir jis daugiau nebe atsikėlė. 

Trečiasis lavonas mano sesuo.

-Ją pasmeigė peiliu.

Ketvirtoji auka - maža rudaplaukė mergaitė, kuri pasirodydavo mano sapnuose.

-Tai tavo dukra. Ji tebuvo kelių metukų. Jis nušovė ją į smilkinį. 

Penktoji auka buvo mano sesuo. Ji buvo pamėlusi,  pabalusi ir greičiausiai prabuvusi daug laiko nerasta.

-Ji buvo dingusi, ją rado po jo mirties, sklepe. Jis ją pakorė.

Štai ta tiesa, kurios taip bijojau, kuri man atrodė tokia svetima. Geriau būčiau nežinojusi, geriau būčiau nemačiusi jų liūdnų ir kruvinų veidų. 

Aš puikiai suprantu, kodėl visą tai pamiršau.

-Tu radai juos visus. Taip pat ir Tomą, kurį nušovei, net nesumirksėjusi. Vienintelė, kuri išgyveno - tavo dukterėčia. 

Daugiau nieko nebegirdžiu, tik kaip daužosi širdis. Aš pradedu rėkti, daužyti aplankalą, muistytis. Ausyse spengia, nieko nematau, tik skauda. Man labai skauda.

Vėl sapnuoju tą mažą baltaveidę mergaitę. Dabar puikiai pamenu ją. Pamenu ir jos pirmuosius žingsnius ir pirmąjį ištartą žodį.. Pamenu, kad ji buvo mano ir Aleksėjaus dukra. Mūsų meilės vaisius..

Vos pamačiusi ją apkabinu, priglaudžiu prie savęs. Sapne aš kur kas ramesnė, nes matau jos veidelį prieš save. Nenoriu grįžti į realybę, nenoriu.

-Aš atsiprašau.. Atsiprašau, kad pamiršau tave... Atsiprašau, kad leidau jam atimti tave iš savęs..

Sapne pasirodo ir kiti šeimos nariai. Net Aleksėjus. Aš puolu prie jų. Apsikabinu juos, verkiu. tik jie man nieko nesako. Jie šalti, jie ne tokie kokie buvo anksčiau ir tai mane siutina. Mane siutina vien ta mintis, kad juos praradau.

Netrukus pabundu.. Pabundu su tuo pačiu skausmu su kokiu paskutinį kartą išėjau, užmigau. Pakylu nuo lovos ir prie krūtinės pridedu ranką, ji trankosi kaip pašėlusi. 

Akyse tvenkiasi ašaros, man duria visą kūną, drebu. Rankomis liečiu plaukus, pešiu juos. Jaučiuosi palūžusi. Net nežinau kiek laiko sėdžiu ant grindų. Vis galvoju. Galvoju. Galvoju.

Sugebu net prisiminti mūsų vestuves. Būtent tą akimirką, kai šokome, o jis kartojo, kad esu gražiausia mergina pasaulyje. Prisimenu ir kitus savo gyvenimo metus. Tik nepamenu tų aukų, tų siaubingų dalykų, kuriuos jiems padariau. Bet visi jie matyti, pažįstami. Žinau, kad visus juos mačiau.

 Tik nesuprantu ką tuo momentu maniau...

---

-Sveika..-Jos plaukai balti, iki pat nugaros. Ant nosies kabo dideli žalsvi akiniai. Tokie patys kokius juos ir pamenu. Tik dabar ji suaugusi. Prieš mane sėdi mano sesers dukra, o aš niekada nebūčiau pasakiusi, kad tai ji.-Aš nemanau, kad tėvai man leis tave lankyti. Todėl atėjau atsisveikinti.-Atnešiau nuotrauką.

Nuotraukoje mudvi. Tada kai jinai dar buvo maža, o aš buvau paauglė. Tada negalėdavau pakęsti jos pastovaus kriokimo, bet savotiškai ją mylėjau. Galbūt todėl, ant nuotraukos galo tai ir parašiau.

-Tėvai?

-Mane įsivaikino..-Ji daugiau nieko nesako, tik žaidžia su pirštais, o po kelių minučių pakyla ir atsiprašiusi išeina.

Džiaugiuosi, kad ji laiminga. 

Džiaugiuosi, kad dabar ji net nepastebės, kad aš išėjau...

                                                                                                                                                           Pabaiga

VISKAS, op op. Su rugsėjo  1/3 :D 

Be to, keistas dalykas, bet mano wattpad buvo užblokuotas. (Todėl ir negalėjau įkelti dalies )