Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
2018.09.01
Ar tikrai mes per maži svajot? Per silpni keisti?
- Sveiki, mes esame grupė Lilas ir Innomine, - užlipę ant scenos prisistato jie.
Išsitraukiu telefoną. Noriu įamžinti, bet rankos dreba ir tai (viršuje esanti nuotrauka) yra viskas, ką sugebu iš savęs išspausti.
- Gyvenk akimirka, - sako man, todėl išmaniuosius paslepiam kišenėse.
Tada man reikia tiek nedaug. Vos poros akordų. Ir aš pamirštu, jog dar visai neseniai džiaugiausi temperatūros kompanija. Pamirštu, kad pavargau ir man skauda kojas. Pamirštu, ką reiškia, kai tau rūpi, ką kiti mano ir jų keisti žvilgsniai, kuomet šoki. Pamirštu, kad šokti man net nepatinka. Aš nemoku.
Atsiduodu muzikai, dainos žodžiams ir visiškai išsitaškau.
Nežinau, kiek kartų pasakau jai, kad aš laiminga. Kiek dainų sudainuojam ir kiek sykių aš sakau, kad nebepavešiu, bet užgrojus naujai dainai šoku vėl. Nežinau, kiek ašarų nubraukiu nuo veido, nes man taip gera. Nežinau. Bet gal tai ir nesvarbu.
Svarbiausia, jog gyvenu.
- Pastebėjai, kad kai dainuojam užsimerkiam, - šukteli man.
Stovėdama ten tiesiog nusijuokiu, bet dabar mąstau, kad gal tikrai geriausi dalykai nėra matomi, jie juntami širdimi. Todėl kai pasigirsta daina aš leidžiu sau užsimerkti ir gyventi muzikoje.
Jaučiuos dėkinga jiems. Už muziką ir dainų žodžius, kurie mane taip gydo. Už emociją. Nuoširdumą. Už kažką, ko aš niekada nesugebėsiu įvardinti, bet visada žinosiu, kad tai tikra.
Ir tada, kai laukiam, o kažkokie vaikinai pašaipiai mums tarsteli, kad nei Rolando, nei Konstantino nebus. Jie neišeis. Galvoje kuriu, ką pasakysiu juos pamačius. Ir nors ruošiuosi geras dvidešimt minučių... kai jie stovi visai čia pat, apsikabinu ir viskas ką sugebu ištarti tėra ačiū.
