Heartbroken { BTS , Jungkook fanfiction, story } ♡

Anonimas

Mes užlipome į "mūsų" kambarį ir uždarė kambario duris išleidome atodusį. Iškarto, lyg Batmanas šokau ant lovos ir įsitaisiusi kuo patogiau pakviečiau Jungkook. Jis irgi įšoko ir atsisėdo priešais mane. Mano akimis jis švytėjo kaip gražus spindulys kuris mane padarė laimingą.
- Atsimeni pirmą dieną, kai atvažiavai į šiuos namus?- susidomėjęs Jungkook manęs paklausė.
- Taip, atsimenu, - tardama nusišyptelėjau.
- Aš atsimenu mes nelabai sutariame, nes dėl to, kad buvau kvailys,- Jungkook nuleido savo galva
- Viskas gerai, tai buvo tie laikai, dabar jau kitokie,- su savo ranka paglosčiau jam per galvą kelis kartus, gaudama iš jo šypsenėlę.
- Džiaugiuosi, kad mes kartu,- nusišypsojo savo kiškučio šypsenėle.
Dėl jo mielumo, nuo mano lūpų neišnyko šypsena.

Tyloje prabuvome žiūrėdami vieną į kitą kelias minutes.
- Oh, užmiršau, tavo arbata,- jis padarė miela veido išreiška ir greitai išbėgo paiimti mano arbatos puodelio.
Aš negalėjau būti dar laimingesnė. Šitas kiškio kamuoliukas yra mano, mano. Pradėjau šokinėti iš džiaugsmo ir tadar įžengė Jungkook su dvejais puodeliais karštos vaisinės arbatos ir keliais sausainiais. Iškarto sustingau savo veiksmuose, kol jis žiūrėjo į mane be emocijos. Kas dabar atsitiko?
Jis padėjo arbata ir sausainius ant stalelio ir išžengė iš kambario, garsiai užtrenkdamas duris. Ne, man dabar darosi neramu. Kas dabar atsitiko? Dėl ko jisai taip žvilgtelėjo į mane?

Jaučiausi nusivylusi, žmogus, dėl kurio labai džiaugiausi išbėgo iš kambario suirzęs ir nieko man ne prasitaręs. Greitai šokau iš lovos ir išbėgau iš kambario. Jungkook nesimato niekur. Nusileidau žemyn laiptais ir apėjau visus kambarius. Pastebėjau, kad nėra prapuolęs tik Jungkook, bet net ir kiti BTS vaikinai. Kas čia dabar? Išžengiau į lauką, mašinos irgi nėra. Kurgi jie išvyko taip greitai? Neturėdama kantrybės pasiėmiau telefoną ir pradėjau skambinti Jungkook ir beveik kiekvienam vaikinui, bet jie neatsiliepė, išskyrus Namjoon. Pasijaučiau truputį geriau išgirsdama jo balsą, nors jis ir skambėjo rimtai.
-Alio?- greitai pridėjau telefoną prie ausies.
-Taip, Lisa?- Namjoon balsas nuskambėjo man pro ausis.
-Kur jūs visi prapuolėte?- klausinėdama jaučiau kaip mano kantrybė vos laikėsi manyje.
- Klausyk, įvyko šiokių tokių bėdų su mūsų kompanija, tad atsiprašome Lisa, bet dabar šnekėti mes negalime,- Namjoon padėjo ragelį. Jaučiausi tiesiog užsisvajojusi.

Net nežinau kaip reguoti.
Jaučiausi kaip pradėjau dar labiau nerimauti, vaikštinėti aplink visus kambarius, sukdama savo plaukus iš nervų. Tai yra toksai mano įprotis, jeigu labai nerimauju ar stresuoju, pradedu liesti savo plaukus ar labai užsisvajoti.

Vaikštinėjau pirmyn, atgal nesustodama. Pradėjau jausti kaip vos nepadusau, nuo vaikščiojimo ir greitaus laiptų lipimo. Praėjo galbūt kelios valandos ir jokios žinios. Jokių žinučių, skambučių. Buvau tiesiog pasimetusi, netūrėjau jokios minties ką daryti. Buvau išvargusi nuo tokio streso, tad prigulusi ant sofos įsijungiau televizorių ir meginau kiek nusiraminti. Vis ėjo laikas, net nepastebėjau, kad jau buvo trečia nakties. Mano akys vis merkėsi, bet stengiausi išlikti stipri ir bent sulaukti vaikinų, kad sužinočiau ar jiems viskas gerai. Buvau pamaniusi, kad mano gyvenimas pagerėjo i gerąja pusę, na iš tikrųjų ir pagerėjo, bet Jungkook žvilgsnis jam prieš išeinant mane sutrikdė. Jo piktybiškas, skausmingas žvilgsnis, jo vis neužmirštu. Galbūt Jungkook pyksta ant manęs dabar, arba jis nepyksta ir tik vaidino. Net neįsivaizduoju kas jam ir kas kitiems ištikrųjų ištiko, turbūt tai didelė problema, kad taip ilgai jie užtrunka.
Kambaryje man pasidarė gan šaltoką. Kiekvieną minutę mano kūnas sudrebėdavo ir vis pajusdavau savo iškylančius šiurpuliukus. Nusprendžiau nebesedėti ir šalti. Lėtai atsistojusi, greitai užlipau laiptais ir įėjusi i savo kambarį pasiėmiau savo šiltą megztinį ir porą idealiukų. Prisiėmusi tiek daug idealiukų ėjau atgal i svetainę. Nuėjusi į svetainę labai patogiai įsitaisiau ir meginau žiūrėti televizorių, bet tai buvo sunku daryti. Dėl malonios šilumos ir patogumo pradėjau vėl merkti akis. Nežinojau, kiek dar aš šitai galėjau iškęsti. Pagaliau pasidaviau šitam malonumui ir užmerkusi akis įkritau į savo sapnus.

Mano sapnai buvo neapsakomai keisti. Tai mačiau visokius iškraipytus BTS veidus ar mačiau keistas būtybes kurios kniso man protą visą laiką.

Staiga greitai atsikėliau. Mano širdis spurdėjo labai greitai. Mano kvėpavimas buvo sutrikęs ir nuo kaktos lašėjo keli prakaito lašiukai. Jaučiausi, lyg būčiau bėgusi kokį krosą, bet tai buvo tik sapnas. Apsižiūrėjau aplink kambarį, matydama tiktais menulio švytimą per uždarą langą. Nusiėmusi nuo savęs savo idealiukus, aš lėtai atsistojau, megindama nedaryti jokio garselio. Pasiėmusi telefoną, įsijungiau jį ir pastebėjau kelis praleistus skambučius nuo Jungkook. Jis man skambino kokią ketvirtą nakties. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo jau šešto ryto. Bijojau jam skambinti, nežinodama ar aš jam sutrugdysiu ar suerzinsiu jį, bet susikaupusi pradėjau skambinti jam. Po kiek laiko jis vistiek neatsiliepė. Po galais, nebegaliu iškęsti šito žaidimo. Nebegaliu pakęsti to sušikto garso kurį girdėjau apie šimtą kartų mėgindama paskambinti jiems. Buvau suirzusi, bet ir jaudinausi, kad jam kažkas nutiko. Nepaleidusi telefono iš rankų, aš per tamsumą ėjau į virtuvę atsigerti vandens, kad galėčiau numalšinti troškulį. Atėjusi į virtuvę, į stiklinę įsipyliau šalto vandens ir per vieną gurkšnį, viską surijau. Pažvelgusi į stalą, ant jo pastebėjau gulintį juodą telefoną. Priėjau prie jo ir pasiėmusi jį į rankas, apžvelgiau, megindama išsiaiškinti kas yra šio telefono savininkas. Tai buvo Jungkook telefonas. Štai kodėl jis neatsiliepė, jo ragelis buvo virtuvėjė ant stalo. Tyliai atsidususi įjungiau jo telefoną, jis buvo be slaptažodžio, užtat lengvai jį įjungiau. Kažkas jautėsi netaip. Pasijutusi kažkaip netaip lysdama pro Jungkook telefoną, aš jį atgal padėjau į savo vietą, kol pajutau šaltas, dideles rankas ant savo juosmens. Iš šoko aš surikau, kol pajutau vieną iš tų rankų ant mano burnos, nutildydamas mane. Aš labai bijojau, tiesiog neapsakomai bijojau šito anonimo. Stipriai užmerkusi akis, pajutau, kaip šis anonimas mane pastumia prie kampo, man neleisdamas niekur eiti ar pajudėti. Jis priėjo arčiau, paglostydamas mano žandą su savo šalta ranka. Susiėmusi save aš žvilgtelėjau į jį. Likau pasišlykštėjusi. Priešais mane stovėjo vienas ir vienintelis, Taehyung.
.
.
.
.
Sveiki! Tai štai ši nauja dalis. Pirma noriu jūsų visų labai LABAI atsiprašyti, kad jūs taip ilgai negavote dalies. Jaučiuosi tiesiog nuvylusi jus ir save. Priežastis yra tokia, kad buvau ilgam praradusi motyvacija, ir nebebuvo noro man rašyti šią knygą, bet susiėmusi save aš liepiau sau parašyti šią dalį. Labai atsiprašau jūsų ir tikiuosi, kad jūs ant manęs labai nepyksite, na ir tiek, noriu palinkėti jums geros dienos/nakties! Laukite kitos dalies!!!

Beje noriu dar jūsų paklausti ar norėtūmėte, kad išleisčiau anglišką knygą "The black sea"? Jei taip, tai tadar man tai praneškite!