Black side...

Epilogas

*Po trisdešimt penkerių metų*

-Seneli, o kokia buvo mosiute?- paklausė manęs jauniausia mano anūkėlė.

-Oi... Senelė buvo tarsi angelas nukritęs iš dangaus. Turėjo geltonus plaukus, o atrodė štai taip,- parodžiau Shelby seną nuotrauką.-Ji buvo labai didelė kovotoja ir labai mėgo svajoti, kad taps dainininke,- papasakojau.

-O kodel jos cia nera?- vėl pažvelgė į mano pasenusias akis.

-Ji jau seniai pas angeliukus, kurie ją saugo, o ji su tais angeliukais mus prižiūri, kad mes gerai gyventumėme,- pasakiau ir atsidarė lauko durys.

-Tėt, mes grįžom,- sušuko Dylan.

-Mes svetainei,- pasakiau, o Shelby nubėgo pas savo tėtį.

-Man senelis pasakojo apie mociute,- pasigyrė Shelby savo mamai.

-Tai puiku, tavo senelė buvo tikrai nuostabi moteris,- pasiėmė ją į glėbį.

-Max ir Kolan atvyks vakare ir galėsim pavakarieniauti visi, kaip šeima,- prisėdo šalia manęs Dylan.

-Žinoma, Dylan, o aš dabar einu prigulti, man darosi jau negera,- pasakiau ir jis man padėjo nusigauti iki miegamojo lovos. Užsiklojau akis ir užmerkiau akis. Pasirodo, paskutinį kartą.

Tamsu. Bet ne šalta. Apsižiūrėjau. Aš kažkodėl jaunas. Tai keista. Turbūt tai dar vienas sapnas. Eidamas atsitrenkiau į sieną. Apsičiupinėjau, tai kažkoks tunelis. Pradėjau eiti į vieną pusę ir galiausiai prasišvietė tiek, kad galėjau matyti kur einu. Išlindau ant uolos krašto. Ant to krašto sėdėjo mergina, apie 25 metų, geltonais plaukais. Negalėjau patikėti savo akimis.

-Perrie?

Ji atsisuko. Tokia pati, kokią ir pamenu. Kokią paskutinį kartą mačiau. Atsistojusi nuo krašto pribėgo ir šoko į mano glėbį. Apsukau ją porą kartų ir įsisiurbiau į jos lūpas. Pagaliau ji čia. Su manimi.

-Zayn,- sukrykštavo ji iš laimės, kuomet atsitraukėme vienas nuo kito.

-Kur mes esame?- paklausiau.

-Dabar tu miršti. Paprasta mirties forma, užmigus. Jeigu nušoksi nuo tos uolos vienas, tuomet grįši į gyvenimą, tačiau jai nušoksi su manimi, tuomet mes vyksime ten, kur aš praleidau pastaruosius trisdešimt penkerius metus,- išdėstė situaciją. Aš tiesiog tylėjau.-Supranti, visi atsiduria tunelio viduryje ir patys pasirenka į kur nori eiti į geresnę vietą ar į pragarą. Tau pasisekė. Pabėgai iš Juodosios pusės,- apsikabino ji mane, o aš ją.

-Aš noriu likti su tavimi, šįkart amžinam,- atsakiau į jos išdėstytą kalbą.

-Palauk dar truputį. Pasigrožėkime saulėlydžiu,- nusivedė mane prie krašto ir pasisodino šalia. Apsikabinau ją per šoną ir abu stebėjome kaip saulė leidžiasi. Kuomet jos nebegalėjai matyti, ji teištarė.

-Eime, turiu daug ką tau papasakoti ir aprodyti,- ir mes pasileidome nuo skardžio žemyn.

Žemyn į amžinybę...

Viskas! Ačiū, kad skaitėte... Man pačiai gaila rašyti pabaigą, tačiau nieko daugiau nebeparašysi... Esu nustebusi, kad trečią sezoną dar vis kažkas skaitė ir aš esu tiems žmonėms labai dėkinga... Po kiek laiko pradėsiu taisyti istoriją, kad ją galimą būtų patobulinti, taigi jeigu turite įdėjų, drąsiai jas reiškite...

Myliu ir bučiuoju,

SnowLos