Louis ir Elisabeth istorija (tęsinys)

Miglės ISTORIJA 3. Part 32.

*ĮVYKIAI HARRY AKIMIS*

Uždariau palatos duris. Jaučiausi neapsakomai keistai. Pakylėtas, bet kartu ir nusivylęs. Louis'o aplinkui nebuvo. Ir gerai, dabar mažų mažiausiai norėčiau su juo kalbėtis. Už kampo išgirdau kalbant gydytoją, tad priėjau prie jo.

- Galbūt žinote, kiek laiko Elisabeth teks gulėti čia? - paklausiau.

- Sulašinsim jai lašelines ir paleisim, tačiau ją būtina prižiūrėti. - palinksėjau galvą. - už keleto valandų paleisime ją namo.

- Dėkoju. - tariau ir išėjau į lauką. Louis'o niekur nebuvo, na galbūt jis grįžo namo. Aš palauksiu, kol Lis paleis ir parvešiu ją namo. Tam debilui ji visiškai nerūpi...  Prisėdau ant suoliuko ir paskendau apmąstymuose. Pasijutau keistai bjauriai pagalvojęs, kad aš džiaugiuosi, jog mes su Lis nesisaugojom ir jei vaikelis mano. Bet sugadinau jiems gyvenimą. Esu prakeiktas savanaudis. Bet jei vaikelis ne mano, labai tikiuos, kad Lou rūpinsis tiek juo, tiek Lis. Tuomet aš nebetrukdysiu jiems ramiai gyvent. Ko jau ko, bet šeimos tikrai neardysiu. Beproto laukiu to laiko, kai sužinosiu tiesą... Bet kartu ir bijau, kad teks ją paleisti. Taip skendėjau apmąstymuose pusantros valandos kai nusprendžiau grįžti pas Lis. Tyliai atidariau palatos duris, ji miegojo. Kad ir kokia nusilpus buvo, tačiau atrodė labai gražiai. Prisėdau ant kėdės ir tiesiog žiūrėjau į ją miegančią. 

* ĮVYKIAI ELISABETH AKIMIS*

Kai atsimerkiau vis dar buvo šviesu. Pasukusi galvą pamačiau kaip Harry įdėmiai stebi mane. Šiek tiek nesusipatoginau.

- Kur Lou? - tariau. Haz suraukė antakius.

- Aš jo niekur neradau... - jo balse buvo girdėti nepasitenkinimas. Atsidusau. Jaudinaus dėl jo.

- Kada mane paleis? Man reikia jį rasti, su juo pasikalbėti... 

- Kalbėjau su gydytoju, šiandien važiuosi namo, jis kaip tik turėtų pasirodyti. Bet Lis... Tu negali daugiau jaudintis ir jokio streso. Būsi nuolatinėje mūsų priežiūroje. - Harriui aš beprotiškai rūpėjau, tai mane guodė. Palinksėjau galvą. 

- Ačiū Tau, kad esi su manimi... - padėkojau ir pažvelgiau į jo žalias akis. Haz šyptelėjo.

- Kai myli, tai ir rūpinies.. - nežinau, ar tai buvo akmuo į Lou daržą, tačiau pasidarė skaudu. Harrio vietoje dabar turėtų būti Louis. O jis velniai žino kur... Toks vaizdas, jog jam tikrai nelabai rūpi. Širdelė suspurdėjo, pajaučiau skausmą. Ne fizinį, bet emocinį. Harry tai pamatė ir priėjęs paėmė mano ranką. - Atsiprašau... Atsiprašau, jei tave įskaudinau. Nenoriu pasakyti, jog Lou tavęs nemyli. Tiesiog... Mano vietoje turėtų būti jis, o jo nėra - Haz tarsi pakartojo mano mintis.

- Žinau... Dėl to ir apmaudu. - tariau nudelbusi akis į savo rankas. Tuo metu atėjo gydytojas. Haz paleido mano ranką.

- Na, Elisabeth, galėsi keliauti namo. Sulašinome visus vaistus, bet tu negali stresuoti. Žinau, tavo situacija dabar ne iš lengvųjų, bet turi pasistengti dėl savo ir Louis'o vaikelio. - tai taręs, gydytojas išėmė lašalinę man iš venos. Po šių gydytojo žodžių susižvalgėme su Harriu ir jis į tai atkreipė dėmesį, tačiau nieko nepasakė. Sukaupiau visą drąsa. Vis gi jis gydytojas, jis supras...

- Supratau. - tariau ir atsikvėpiau. - gydytojau... mes nežinome... aš nežinau, ar vaikelio tėtis tikrai Louis. - stebėjau jo veidą. Tuo pat metu pamačiau, kad Harrio žandikaulis šiek tiek atvipo. Matyt, jis nesitikėjo, kad apie tai užsiminsiu. Gydytojas šiek tiek pasimetė, tačiau stengėsi to neparodyti.

- Kebli situacija - tarė jis. - bet kuriuo atveju, kas vaikelio tėvas sužinosime, tik kai jis gims. Reiks daryti DNR testą. Kartais jo net neprireikia, nes kūdikis būna akivaizdžiai panašus į savo tėvą, bet dėl šventos ramybės, testą galėsime atlikti. 

- Supratau, dėkoju. - tariau, nuleidau akis ir daugiau jų nebe pakėliau, nes buvo baisiai gėda. Gydytojas išėjo. 

- Bet ką atiduočiau, kad tas vaikelis būtų mano... - išgirdau Harrio balsą. Pakėliau akis į jį, jos blizgėjo.

- Ir atiduosi daug, jei jis bus tavo. - tariau, suvokusi situaciją. Dabar viskas priklauso tik nuo to vaikelio. Jis nulems su kuo turėsiu pasilikti. Man nebereikės priimti šito sprendimo. Tai bus skaudu, bet teisinga. Harry palinksėjo galvą.

- Bet Lis... Jei vaikelis Louis'o.. Aš prisiekiu jus palikti ramybėje. - mačiau kaip jam skaudu tai sakyti, bet žinojau, kad Haz neišskirtų šeimos. Tuo momentu atsivėrė pilnai neuždarytos palatos durys.

- O jei jis nemano, aš išeisiu. - kruptelėjau išgirdus Lou balsą. Ar jis klausėsi? mūsų su Haz žvilgsniai nukrypo į jį. 

- Kur buvai? - paklausiau, žvelgdama į jo piktą, bet kartu ir liūdną veidą.

- Man reikėjo viską apmąstyti. - kalbėdamas jis žiūrėjo tik į mane. Harry tarsi neegzistavo.

- Ir ką sumąstei? - paklausė Haz. Louis pagaliau pažvelgė į jį.

- Man reikėjo to tikėtis... - man buvo žiauriai nemalonu. Tiesą sakant, mums visiems taip buvo. Ore tvyrojo įtampa. 

- Atleisk ...- tariau, nors žinojau, kad tai apgailėtina ir šlykštu.

- Nagi, liaukis Lis... - Louis tai tarė... Pašaipiai? - Nuo pat pirmos akimirkos, kai jūs vienas kitą pamatėte, turėjau suprast, kad kažkas įvyks. Bet buvau per naivus. Jūs visą laiką rijote vienas kitą akimis, tai buvo tik laiko klausimas... Užteko man paslysti ir yla išlindo iš maišo. Aš kaltas beveik tiek pat, kiek ir jūs abu. 

- Kas dabar bus? - paklausiau. - Lou... šiuo metu negaliu būt nei su vienu iš jūsų, nes tai apgailėtina situacija. Aš niekur neišeisiu, nes man reiks priežiūros... Harry sakė man padės ir lauks. Bet dar yra ir tavo sprendimas. 

- Aš irgi lauksiu ir padėsiu. - tarė Lou, tačiau ne taip rūpestingai kaip Harry.

- Ačiū. O kaip bus su Eleanor? - nusukau žvilgsnį nuo jo. - Tau ji vis dar rūpi. Tu jai kažką jauti ir nesakyk, kad ne. - Lou kiek pasimetė.

- Ten buvo nesusipr.. 

- Nemeluok. - Haz jį pertraukė. - Nebe. Neesam durni ir puikiai žinom, kad nebuvo jokio vadybos įsakymo, nieks neprivertė tavęs lipti su ja į lovą ir panašiai. Mes su Lis pripažinom savo klaidas, neklaidas ir jausmus. Dabar būk vyras, pripažink ir tu. 

- Pirmą kartą Lis man kerštavo. Antrą kartą  ji norėjo su manim taikytis, bet visvien permiegojo su tavimi. - tarė Lou. Pažvelgiau jam į akis. Jaučiau, kad jausmai atšąlę.

- O kodėl tu flirtavai ir permiegojai su El? - Harry neatlyžo.

- Galbūt aš irgi kerštavau... aš net nežinau. 

- Ar tu jai kažką jauti? - paklausiau. - Ar vis dar jauti kažką man? - Lou susimąstė.

- Tave aš vis dar myliu. Beproto ant jūsų pykstu, tačiau jausmai taip greit nedingsta. O dėl Eleanor. Ji linkėjo mums blogo, tačiau tuo momentu aš mylėjau tik tave.

- O dabar? 

- Jei vaikas ne mano, aš ieškosiu kitos.