Louis ir Elisabeth istorija (tęsinys)

Miglės ISTORIJA 3. Part 33.

- Supratau - tariau. Lou žodžiai buvo skaudūs, bet teisingi. Harry palingavo galva.

- Atsiprašau, kad sugadinau jūsų gyvenimą. - jo balse girdėjosi apgailestavimas.

- Dabar jau nieko nepakeisi. - Lou atrodė pasikeitęs. Nežinau kuom, tiesiog atrodė, kad jam neberūpėjo. Kad ir kaip buvo skaudu, džiaugiausi, jog pagaliau, per visą laiką mums trims pavyko normaliai, be pykčių pasikalbėti.

- Žinot.. - tariau stodamasi iš lovos, Haz padavė man ranką, kad padėtų, Lou stovėjo atokiau. - kad ir kiek šūdo visi praėjom, aš nesigailiu... Nesigailiu, jog tą dieną atsitrenkiau į tave Lou. - pažvelgiau į jo akis, visgi jos sužybsėjo. - Kad ir kaip viskas pasibaigs, esu jums dėkinga, kad atsiradote mano gyvenime. Galbūt viskas turėjo būti ne šitaip... - atsiprašomai pažvelgiau į Lou. - Tačiau tikiu, jog viskas bus taip kaip turi būti. Ir kad ir kas nutiks, tikiuosi, jog visi palaikysime ryšį ir kada nors prisiminsime visą šitą nesąmonę su šypsena. Myliu jus abu beproto. Turbūt dėl to taip ir nutiko... Galbūt, tik galbūt, jei Harry nebūtų taip atkakliai manęs siekęs, dabar čia nebūtume, Lou nebūtų suklupęs ir viskas būtų gerai.- mačiau, kad Haz susikrimto. - Tačiau aš tavęs nekaltinu. Nekaltinu nieko. Aš pati daug prisidirbau. Louis tu suklupai, aš suklupau. Harry tu kažkiek pakentėjęs pradžioje irgi galiausiai suklupai. Kad ir kaip tai banalu, tiesiog žinokit, aš jus myliu, bet tik vaikelis nulems su kuriuo būsiu toliau. - jie abu supratingai pažvelgė į mane.

- Mes irgi tave mylim... - tarė Haz.

- Iki pat galo. - pritarė Lou ir išvažiavome namo.

* PO 7 MĖNESIŲ*

Buvo labai sunku. Nėštumas varė iš proto. Beveik visą laiką pragulėjau lovoje ir pravėmiau. Bet svarbiausia, kad vaikeliui viskas gerai, kad kol kas gydytojų nuogąstavimai nepasitvirtino. Vaikinai labai manimi rūpinosi. Niall su mumis nebegyveno, tad jį matydavau gan retai. Tai buvo skaudu, bet suprantama, nes jis kūrė savo gyvenimą su Nina. Zayn su Perrie ir Liam su Danielle sekėsi puikiai. Danielle pagimdė sveiką, nuostabų berniuką. Savo kūdikėlio lyties specialiai nesiaiškinau, norėjau siurprizo. Tiek Harry, tiek Lou pastoviai budėjo prie manęs, tiesa Lou matydavau rečiau. Kaip išsiaiškinau vėliau (iš pradžių jis man nepasakojo, nes nenorėjo, kad jaudinčiaus), jo mama susirgo ir jis ją pastoviai lankė. Buvo labai apmaudu, kad negalėdavau vykti su juo. Per šiuos mėnesiu buvo taip ramu, jog net keista. Jokių pykčių ar perdėtų emocijų. Net Lou su Harriu normaliai sutarė. Regis visi susitaikėme, kad kažkas liks įskaudintas. Harry nebebuvo patvirkęs, Lou nebebuvo pavydus. Juokais kartas nuo karto pagalvodavau, jog taip tryse galėtume ir gyvent. Deja, taip nebus. Liepa. 8 nėštumo mėnuo. Pirma valanda nakties. Pajuntu nežmogišką skausmą pilvo apačioje.

- Harry !! Lou?! - surikau. Jie abu strimgalviais įlėkė į kambarį.

- Kas vyksta?? - perbalęs paklausė Lou.

- Nežinau... - tariau - man rodos prasideda. - mano balse buvo justi panika ir mane dar kartą pervėrė skausmas.

- Bet dar per anksti... - Harry jau irgi panikavo. - važiuojam į ligoninę. - tai taręs jis paėmė mane ant rankų ir nunešė į mašiną. Padėjau galvą Lou ant kelių, Haz vairavo. Karts nuo karto raičiausi nuo skausmo. Buvo silpna. Labai bijojau. Rodos bijojo ir vaikinai. Atrodė važiavome visą amžinybę, tačiau Haz smarkiai viršijo greitį. Tik atvažiavus mane apsupo medikai. Viskas kaip pro miglą. Skauda.

- Ar tai normalu? - išgirdau kaip Lou klausia gydytojo. - juk dar per anksti...

- Terminas turėjo būt po trijų savaičių, taigi sulauksite šiokio tokio ankstuko. - tarė gydytojas. Pro ašaras žvelgiau į Lou ir Harry veidus, jie buvo sumišę. Mano širdis baladojosi kaip pašėlus.

- Viskas bus gerai, Lis, tu stipri.. - tarė Harry pasilenkęs prie manęs nušluostė ašarą kuri riedėjo skruostu. Mane nuvežė į palatą, kur per tuos nenormaliai skausmingus sąrėmius laukiau savo kelio į gimdyklą. Tiek Lou, tiek Harry buvo šalia. Nežinau kiek laiko praėjo, bet seselės tai ateidavo, tai išeidavo.

- Noriu vaistų... - tariau kai kokį trisdešimtą kartą išsiriečiau iš skausmo. Lou susirūpinęs pažvelgė į mane ir tarė.

- Einu, pakalbėsiu su gydytoju.

- Greit viskas baigsis... - Harry guodė mane laikydamas mano ranką. Kalbėti neturėjau jėgų, tiesiog norėjau, kad skausmas greičiau liautųsi. Deja, vaistų man nedavė, nes tai galėjo pakenkti vaisiui, taigi dar valandą raičiausi iš skausmo, kol mane atėjo išvežti į gimdyklą.

- Kartu gali eiti tik vienas žmogus. - tarė gydytojas ir Lou su Harriu susižvalgė. Kvaila situacija. Tikra melodrama.

- Pabūkit čia. - tariau ir mane išvežė. Toliau vargiai ką pamenu, tik žinau, jog buvo labai sunku. Viskas aplinkui sukosi, buvo labai silpna. Išgirdau gydytojo balsą.

- Ji neteko labai daug kraujo, paskubėkime. - nebeturėjau jėgų niekam, tik norėjau, kad vaikelis būtų sveikas. Aš pasidavinėjau. - Nagi, Elisabeth, paskutinį kartą. - sukaupiau visas likusias jėgas. Galų gale man pavyko. Išgirdau verksmą ir vieną žodį. - Mergaitė ! - tuomet atsijungiau.

*ĮVYKIAI LOUIS AKIMIS*