Miško Rauda (BAIGTA)

VII Skyrius

Tai kadangi mes jau beveik vokiečių pusėj, gal ir vokiškos dainos pasiklausykim.

Kelionė į Krokuvą pasirodė labiau varginanti, negu tikėjausi. Kasdien užklupdavo nemaloni šlapdriba, mama pavargdavo vis dažniau. Sutikdavome begalę karo pabėgėlių, sprunkančių į Vakarus, tačiau ne ką mažiau iš tos pusės  žmonės bėgdavo ir į Rytus. Niekur nebebuvo gerai. Naktimis glausdavomės parapijose, o jei pakeliui nepasytaikydavo nei viena, nesiilsėdavome. Būdavo akimirkų, kada nuo lietaus ar sniego sušlapdavome kiaurai, o kur dar šaltis... Gamta pati pranešė apie save: nenumaldomai artėjo žiema. Blogiausias metas bėgti.

Jei ir kelionės pradžioje troškau mamos išklausinėti kiekvienos smulkmenos: kaip mes kirsime sieną, ar tėvas ir Marekas žinos, kur mes, kas atsitiks, jei bolševikai suras mus, tai su laiku susitaikiau, kad privalėjau tylėt kuo daugiau. Tikriausiai, mama ir pati nežinojo, ką daryti.

Ar geriau priešintis, bėgti, bet vis tiek pakliūti tremčiai į nagus, ar iškart pasiduoti, be kovos leistis areštuojamai?

Pasienio teritoriją pasiekėme po dviejų savaičių.

Tikėjomes perbėgti mišku, laukėme nakties, kol pasidarys saugiau. Buvome ne taip toli Varšuvos. Formaliai leidimus patekti į Generalinę Guberniją sovietai įteikdavo, tačiau mums, karininkų šeimai, tai net nesvarstytinas klausimas. Nenustebčiau jei mama jau tai bandė.

— Ką mes darysime, jei vokiečiai sugaus? — nerimavau temstant dangui. Tuoj išaus metas kirsti sieną. Dėl to tik dar labiau nusiminiau. Kodėl maniau, kad tai nepavyks?

Mama neatsakė, tik nuo piršto nusimovė vestuvinį žiedą.

— Turbūt juokauji! — išsigandau. Ji tikrai ketina tai padaryti?

— Koks skirtumas! — pyktelėjo. — Nėra kitos išeities. Jacekas atsižadėjo mūsų, kodėl aš turėčiau elgtis kitaip?

Vis tuo tikėjo. Nenustojo manyti, kad iškeitęs šeimą į pareigą, pamynė meilę. Kurį laiką ir pati taip maniau, bet iš kur tėvas galėjo žinoti, kad viskas taip ir pasisuks? Kad ilgai nesugrįš, liks atskirtas nuo mūsų? Kaip galime numatyti ateitį? Iš kur mama žinojo, kad kirtusi sieną, ji nepasigailės palikusi Balstogę?

Kaip galėjo būti tikra, jog už kilometro neslankiojo naciai?

Nežinojome nieko. Niekas nežinojo. O karo metu, ką nors žinoti, buvo Dievo dovana.

Mama ryžtingai ėjo priekyje. Nekreipė dėmesio į čežančią ploną sniego dangą, treškančias šakas. Atrodė, tykantys, iš bet kur iššokti galintys vokiečių kariai, jai buvo vienas juokas. Troškau įsikibti jai į ranką, bet bijojau pasirodyti silpna. Praėjome ženklą, rodantį, kad patekoje į nacių kontroliuojamą rytinę dalį. Abi sulėtinome žingsnius, kol galiausiai sustojome. Įsiklausėme. Nieko, gal tik menkas vėjelis ir protarpiais tolumoje pasigirstantys šuviai, tapę kasdiene melodija. Ant mamos veido krito mėnelio spindesys. Buvo išbalusi, galbūt pernelyg stipriai. Po akimis ryškėjo maišeliai. Ką tas karas padaro... Atima grožį net pačių gražiausių.

Kurį laiką vėl ėjome visai ramiai, niekeno neužtiktos. Pradėjau tikėti sėkme. Jei ne vis labiau krentanti temperatūra, sugebėčiau net nusišypsoti.

Ir tada viskas. Supratau, kad tai galas, kai iš priekio į mus akinamai nušvito balta šviesa. Didelis prožektorius. Aiškiai priešais jo spindesį matėsi krentančios smulkios snaigutės. Netrukus iš iš mūsų beliks kažkas panašaus.

Įsikabinau į mamos ranką. Kokia ledinė oda... Stebėjau kaip prie mūsų atėjo vienas kareivis. Didinga uniforma bylojo apie nacių neapsakomą jėgą. Man šis vyras pasirodė gražesnis, kur kas gracingesnis už purvinus sovietus. Prikišęs prožektorių prie pat mūsų veidų, kalbėjo greita vokiečių kalba. Nei viena nesupratom nieko.