Miško Rauda (BAIGTA)

I Skyrius

Ši diena išaušo kitokia. Pirmą kartą, nuo karo pradžios, mano veide nušvito nuoširdi šypsena. Mačiau savo laimingą atspindį visur: akmenimis grįstų šaligatvių duobių balose, dulkėtose parduotuvių ir kioskų vitrinose, kitų žmonių nustebusiose akyse. Jei kas nors būtų sustabdęs mane ir paklausęs, kas padovanojo tokį džiaugsmą, nesikuklinčiau ir išrėkčiau: "tėvas parašė! Po dviejų savaičių sulaukėme žinių!" Skubėjau bėgti gatve, paskendusią raudonų vėliavų jūroje ir iš garsiakalbių aidinčiais lozungais. Pravažiuojančios karinės mašinos paskui save nešėsi vis įspūdingesnius pareiškimus lenkų tautai - jungtis prie Raudonosios Armijos, paklusti jos galingai rankai, nes vieni mes nesugebėtume nieko.

Negandos mūsų šalyje pasipylė kaip iš gausybės rago. Pirmiausia Lenkiją suskaldė du alkani žvėrys - Stalinas ir Hitleris. Balstogė, mano namai, pateko į komunistų rankas. Mes nesipriešinome. Laukėme, kada į pagalbą atskubės Anglija ir Prancūzija, bet... Jos mums nepadėjo. Nusigręžė Bolševikai mūsų kareivius paėmė į nelaisvę kaip prijaukintus kačiukus, o tada kažkur perkėlė. Mama, kuri kaip įmanydama ieškojo pradingusio karininko tėvo ir jaunesniojo leitenanto brolio Mareko, vieną dieną staiga nutilo. Po ilgų klajonių po karinius štabus, liovėsi klausinėjusi. Paslapčia vyliausi, jog ji kažką žinojo, tačiau man pratarus bent žodį apie tėtį ir brolį, liepdavo tylėti. Ir pamiršti. Tad laiškas, kurį laikiau rankoje, buvo kaip saulės spindulys, pasirodęs juodame danguje.

— Lenkijos piliečiai, nuleiskite ginklus, pasiduokite ir priimkite pagalbą iš Tautų tėvo Stalino! Raudonoji armija pasiruošusi įleisti čia savo šaknis, stokitės ir atidarykite savo namų duris komunizmui! Sovietų Sąjunga yra vienintelis jūsų draugas! Tik ji apsaugos jus nuo tolimesnio karo!

Ūsuotas, pro garsiakalbį, lenkiškai rėkiantis vyras, kraipėsi į visus mus. Išdavikas, pamaniau. Ką jam bolševikai padarė, kad kalbėjo tokius bjaurius dalykus?

Įsiveržusi į laiptinę, lėkiau į trečią aukštą. Tramdžiausi čia pat nepraplėšusi laiško. Tuoj viską sužinosime! Tėvas tikrai bus parašęs, kada sugrįš!

— Mama! — uždususi įvirtau į butą. Atbėgusi radau ją vonelėje besimazgojančią kojas. Vakare jos laukė koncertas restorane "Raudoni Žiedai". Visada prieš juos odą nusišveičia iki paskutinio kaulelio. — Tėtis parašė! Jis parašė! Iš Kozelsko. Mama, ką tėtis veikia taip toli?

— Neklausinėk, Dorota, nematai, kad užsiėmusi? — piktai atšovė.

Sutrikau. Kodėl ji tokia šalta ir abejinga? Nuo pat karo pradžios. Negi nei kiek neberūpėjo šeimos vyrai, pradingę nežinioje?

— Ar tau neįdomu, ką parašė?! — nedrąsiai paklausiau, bijodama, jog sulauksiu neigiamo atkirčio.

— Nei kiek. Keliauk ir skaityk viena! — nusišluosčiusi kojas, apsigaubė chalatu ir nuėjo į savo kambarį.

Nežinojau, ką tuo metu pajaučiau mamai. Pikta, kad šitaip lengvai pamynė gražiausius namų atsiminimus. Jie pradingo kartu su laisva Lenkija. Dabar mama buvo neatpažįstama. Mudvi nebesikalbėdavome taip dažnai, tarp savęs pasistatėme tylos sieną. O taip dažnai norėjau prisėsti prie vakarienės stalo bei pasikalbėti kaip surasti tėtį ir Mareką, kartais manydavau, kad ji tiesiog nenorėjo dalintis rimtomis temomis su keturiolikmete. Tačiau nugriaudėjęs karas visus baugina vienodai. Daug blogiau yra nežinoti, negu susitaikyti su skaudžia tiesa. Svajojau jai tai pasakyti. Tad jei ką nors žinojo, tik man nesakė... Taip neturėtų būti, brangi mama.

Užsidariusi savo kambaryje, atplėšiau laišką. Akimis bėgant per eilutes, susiraukiau. Beveik nieko nebuvo galima įskaityti. Kai kurie sakiniai išbraukyti.

"Mums su Mareku viskas gerai.... Sočiai gauname pavalgyti, daug ilsimės. Gyvename be jokio vargo, matome daug saulės ir gamtos..... Beprotiškai jūsų ilgimės, tačiau nesijaudinkite - netrukus sugrįšime!

Jacekas.

1939. X. 14"

Skaičiau laišką dar bent penkis kartus, kol ant popieriaus neištiško laimės ašaros. Visą šį laiką tik tai ir norėjau išgirsti. Galbūt viskas ne taip blogai! Mes atskirti tik laikinai! Bolševikai tai darė ne iš piktųjų, paprasčiausiai ketino atskirti stipriausius lenkų vyrus, kol netrukdomi įsivyraus šalyje? Tebūnie, svarbiausia, jog išsiskyrimas amžinai netruks. Tėtis juk aiškiai parašė: "netrukus sugrįšime".

Ar mama tai žinojo? Gal tai ir yra priežastis, kodėl jai tai neįdomu? Nes viskas nerimta? Ko gero. Tik aš pergyvenau, nors rimto pagrindo tam nebuvo.

Atsikvėpk, Dorota. Tėtis tuoj sugrįš, vėl džiugins savo didinga uniforma. Marekas jam sekios iš paskos ir kaip visada bandys į jį lygiuotis. O mama, gražioji karininko žmona, puošis brangiausiomis suknelėmis ir jas vilkės per savo koncertus.

"Raudonuose Žieduose" kartais talkindavau ir aš. Paskutinėmis dienomis vakarais ypač padaugėjo lankytojų, daugiausia jų sovietų karininkai. Jau pripratau, kad jie kaip išbadėję lokiai žvelgdavo į nepriekaištingai grakščią ir šviesia švaria oda spindinčią mano mamą. Dažnai pagalvodavau, kad mano tėvas tam neleistų. Jei jis būtų čia, uždraustų mamai čia dirbti. Gal jam tai parašyti? Perspėti, kokie laukiniai tie bolševikų įsibrovėliai, manau dėl to tėvas tik greičiau parvyktų.

— Dorota, žiūrėk tik, — pabaksnojo viena iš padavėjų, — ten tie girtuokliai prašo dar! — parodė į vieną iš stalelių, aplink kurį paskendę cigarečių dūmuose sėdėjo ratas rusų.

Sukaupusi drąsą, atsidusau. Griebiau iš baro naują butelį degtinės. Kiekvieną kartą prieiti prie okupantų, naujas iššūkis. Nežinia, kokiais blogulį keliančiais žodžiais, palydės šį sykį.

Stengdamasi neužsikosėti nuo dūmų, stuktelėjau buteliu į stalą. Vyrai ūmai metė žvilgsnius į mane.

— Ačiū, mieloji, — teikėsi padėkoti lenkiškai.

— Mergaite, kuo vardu ši gražioji dama? — vienas jų paklausęs pažvelgė į mamą.

— Agnieška Zapolska, — tyliai tariau.

— Neišgirdau? — atkišo purviną ausį.

— Agnieška Zapolska, -— pakartojau, tik šį syk garsiau.

— Hmmm... — kažkaip keistai linktelėjo, storais pirštais braukydamas per smakrą. Nepatiko kaip jis godžiai akimis rijo lyrišką lenkų dainą "Trzy Listy" atliekančią mamą. Kodėl ji taip puošiasi? Kodėl atrodė kaip įstabiausia kino aktorė? Visada lygindavome su Jadvyga Smosarska, o ji tuo didžiuodavosi. Rodos, kas dieną stengėsi apsivilkti vis ryškesnę suknelę.

— Zapolska? O tai čia ne to Jaceko Zapolskio žmona? — kažkuris kitas sumurmėjo, bet niekad jam neatsakė, nors man norėjosi rėkti: "ką apie jį žinai?!" Negi girdėjo apie mano tėvą?"

Reikėjo nueiti nuo jų stalelio, bet kojos neklausė. Baigus mamai dainuoti, visi kaip vienas karininkai plodami atsistojo. Tas, kuris paklausė jos vardo, ypatingai negailėjo iš pasigėrėjančių akių sklindančio susižavėjimo bei ausis rėžiančių švilpimų. Pribėgęs ant neaukštos pakylos, kur žaviai visiems šypsojosi mama, rusas pagriebė jos ranką ir, nenuleisdamas nepadoraus žvilgsnio nuo jos veido, pabučiavo. Pakėlęs vešlius juodus antakius, spigino siauromis akimis į kiekvieną moters kūno liniją.

Sukilo blogulys. Krūtinėje pristigo oro. Dar truputis ir nesusilaikysiu, nualspiu. Šito tikrai neketinau stebėti. Suspaudusi kumščius, grįžau prie darbo. Kaip jie šitaip gali elgtis?! Užpuola mano šalį, mano namus, negi ir MANO mamą patrauks į savo pusę?!

Nurinkau likusius nešvarius indus, mintyse keiksnodama tą lipšnų sovietų karininką. Kvaili rusai! Kvailas karas! Jau atėmė tėtį, brolį, negi ir mamos neteksiu?

Nežinau, ką jis jai dar pasakė ar prižadėjo, bet mama daugiau nebedainavo. Restorane grojo patefono plokštelės. Buvo jau dešimta vakaro, tokiu metu mes visada eidavome namo. Susitvarkiusi, užmečiau akį į tą patį aptarnautą rusų stalelį.

Gerklėje užstrigo gumulas.

Ji sėdėjo kartu. Šalia ranką bučiavusio vyro. Buvo laiminga. Ne, daugiau. Tiesiog švytinti kaip purvinoje žemėje atkastas auksas.

Kodėl taip? Mama, kas tau nutiko? Kaip šitaip užmiršai tėtį? Užmiršai, kad jie okupantai?

Mama, viskas taip nesibaigs. Parašysiu tėčiui. Papasakosiu viską, kaip išsižadėjai šeimos ir parsidavei priešams.