Kaip prisijaukinti vilką

Girioje Su Stumbrais

Bachuras tas gražus, vardas jo lyg kalavijas raižė sirdy nevienos damos. Tačiau, sutiko švarcas stumbrų banda kurioj jis savo vietą rado. Banda šių padarų, buvo nuožymi, bet kvailas būdas buvo tos padykusios bandos. Ir keistą skysti girdė jam, ir keista daiktą surukyt jam davė, kuris labai skaniai kvepėjo it levandos rudenio ryte...

Ėjo dienos, ėjo naktys o bachūras vis trainiojos su stumbrais, kol sutiko ją... Graži jam buvo ji, kaip išsvajota ta kur iš žurnalo vakarą kiekvieną jam į širdį smeigdavo it su peiliu aštriausiu. Kaip širdį jam skaudejo vien pamačius nuotraukėlę telefone. Jos akys meilios it dangaus skliautai, jos lūpos lyg minkščiausias šilkas, o plaukai jos, kaip švelniausios sielos šukos. Lydėsi Bachūras, kaip vaisiniai ledai saulėtą dieną, vos pamatęs ją. Vardas jos išliko paslaptis, nes pasirodo išdavė ji jį su šakalu už kalno ten gyvenusiu kurs visa vilti pavoge is jo...

Gaila! Šaukė švarcas per gudžias girias, tačiau jis nepamiršo tos vienintelės savos, kurios ištrinti niekad negalėjęs iš galvos. Viena raidė jam sukosi galvoj lyg laipsniai iš bajorų išgauti... O dieve brangus, ką aš padariau, kodėl į kitą aš žiūrėjau, kam tos akys krypo į kitas puses, jei mano laimė prieš akis...