Buvo vienas toks bachuras žemėj Lietuvos. Nei šuns, nei karvės nei katino baisaus jis nebijojo... Sakydavo visiems, kad meilės trokšta išauktai, bet Dievas dovanojo lemtį jam mergelę tyra it vandens lašai... Gyvenimas bachuro buvo kietas it akmuo. Baime jis įvaręs buvo ne vienam šakalui, judesiais grakščiais iš kojų spirdavo iš kojų jis kaip kumelys, bet širdį jis parodė tik vienai... Vadino jį švarco iškilniu vardu it ambalo to iš UK'ų. Vardas šis buvo žinomas visur, o balsas jo stiprus aidėjo per miškus. Gyveno jis miške gudžiam. Užaugo su vilku kuris pramintas petronu buvo. Staugdavo tas Vilkas per pužų miškus, kaip briedis rudenio metu, bet žvėrius šitas nuolankus, klausydavo bachuro žodžio kaip klebono šauksmo per mišias. Nebuvo galima žinoti vilko ir bachuro kelio. Mat kirsdavo visus jie kas ant švarco mylimosios varė. Begdavo per balčia kaip vaikai jie, mindavo takus didžius per žalpinės girią. Važiuodavo bachuras su vilku savuoju į šokius Nemakščių guadyti patelių, o kol vilkas tas begėdis lakstė, švarcas vis svajojo apie savają mergelę... ,,Kavailas mano budas'',vis sakydavo bachuras, meilė trugdė jam gyvenima gyventi, o tas vilkas niekadėjas vis nuo meilės jį atraukia. Šaukdavo per girią švarcas savo liūdną maršą apie meilę troškią ir gyvenimo gavendas. Bet vilkas kaukdavo šalia kartu, kad meilė ši ne jam...
VOCÊ ESTÁ LENDO
Kaip prisijaukinti vilką
RomanceGyveno karta Arnas su triusikais zaliais ir miego jis kramtyti kaliosa vakarais, giedojo jam trys pempes - neleisdavo miegot, svarcasbis tos baimes nenueidavo miegot.