,,Palikimas"

II skyrius

Nuo susitikimo su ponu Reinu jau praėjo dvi dienos. Tačiau tų dviejų dienų man nepakako suvokti tam , ką išgirdau. Atrodo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Sunkiausia yra manyti, jog mama galėjo slėpti tokią paslaptį. Aš turiu seserį. Ir net ne šiaip seserį , o dvynę. Kolkas niekam apie tai nepasakojau. Tiesa sakant , net nežinočiau nuo ko pradėti. Žinojau tik vieną dalyką, aš noriu ją surasti!
Trečiosios dienos rytą sėdau į automobilį ir nieko nelaukdama ėmiau važiuoti tiesiai į pono Reino nurodytą vietą. Kaip ir buvo numatyta , vakare jau buvau vietoje. Išlipau mažyčio miestelio užkampyje. Prie ,,Bordo" baro. Įėjus į vidų buvo sunku kąnors įžiūrėti , nes degė tik neryškios , raudonos spalvos šviesos. Susikalbėti taip pat buvo beveik neįmanoma , nes muzika buvo begalo tranki. Baro gale išvystų į mane spoksantį vaikiną . Suprantu , kad jei mano sesuo lankosi šioje vietoje , jis tikriausiai turėjo mane atpažinti. Greitu žingsniu žengiu prie jo, tačiau jis pakyla nuo kėdės ir ima eiti tolyn. Aš seku jam iš paskos. Vaikinas apsidairo ir nueina už baro. Šiektiek paeina tamsiu koridoriumi ir įeina pro juodas duris. Aš įeinu už jo. Man prieš akis atsiveria didžiulė betoninių sienų patalpa. Viename kampe stovi gal dešimt motociklų, kitame , juodais odiniais rūbais apsirengę vyrai žaidžia kortomis. Dar kiti linksminasi su šokėjomis. Staiga iš nugaros mane pačiumpa aukštas vaikinas . Šale jo stovi dar du.
Vaikinas - ko tau čia reikia ,pupyte?
Kitas vaikinas - jei pasiklydai surasime tau vietą.
Vaikinas paskui kurį nusekiau nuo baro - ko tau čia ?
Aš - aš , kaiko ieškau. Galbūt pažįstate Kateriną?
Vaikinas - ne, ir tau jau metas.
Aš - manau turėtumėte ją pažinoti , ji turėtų atrodyti panašiai kaip aš .
Vaikinai - jei tuojau pat neišeisi , mes padarysim kai ką labai blogo su tavimi !!
Vaikinai ima juoktis . Vienas iš jų ima liesti mano plaukus. Aš atsitraukiu , tačiau jie ima elgtis dar įžūliau. Juos sustabdo iš viršaus pasigirdęs merginos balsas. Laiptų viršuje pamatau stovinčią liekną, trumpų rudų plaukų merginą.
Mergina - ką čia darote ?
Vaikinai - ši mažylė pasiklydo. Sako esą ieškanti kažkokios Katerinos.
Aš - galbūt pažįsti ją ?
Mergina - lipk pas mene. Greitai!
Nieko nelaukdama ižlipu juodais , metaliniais laiptais.
Mergina - ko tau iš jos reikia?
Aš - aš Veronika Ričers. Katerina yra mano sesuo . Tačiau jei pažįsti ją , turėjai jau tai suprasti.
Mergina - supratau tai vos tave išvydusi. Aš Sara , o mergina , kurios tu ieškai čia buvo žinoma , kaip Lara.
Aš- tuomet tu žinai kur galiu ją rasti!
Sara - deja , negaliu tau padėti.
Aš - kodėl?
Sara - tu pavėlavai gerą mėnesį.
Aš - ką turi omenyje?
Sara - Lara buvo mano draugė. Tačiau jos nebėra.
Aš - kaip tai nebėra?! Ne , ne to negali būti !
Sara - man labai gaila ... Žmones gali tave atpažinti, todėl tau jau metas eiti.
Atrodo mano gyvenimas katik vėl sudužo į šipulius. Aš turėjau viltį . Viltį ir vėl būti neviena. Turėti šale žmogų , kuris galėtų mane suprasti. Per tris dienas , net to nesuvokdama sugebėjau pamilti žmogų, kurio net nebuvau rengėjusi. Aš net nemoku apsakyti to skausmo, kuris mane pervėrė išgirdus Saros žodžius. Atrodė ,kad mano širdis, kartu su svajonėmis sudužo į daugybe smulkių stiklo šukelių.
Sara išlydėjo mane pro atsargines duris į skersgatvį už baro.
Sara - Veronika, daugiau čia nebegrįžk.
Vos pastatydama koją už kojos einu tamsiu skersgatviu mašinos link. Staiga už savęs išgirstu greitai artėjantį mašinos variklio garsą. Nespėjus susigaudyti mašinos ratai sucypė nuo staigaus stabdymo. Atsidaro mašinos durelės ir sekundės greičiu esu priremiama prie sienos. Pasigirsta vaikino balsas man prie veido.
Vaikinas - rimtai Lara? Pašoviai mane į krūtinę mano paties bare ? Lipk į automobilį ! Ar man reikės tave įtempti ?
Mano širdis ima trankytis nežmonišku greičiu , tačiau nei sekunde nesudvėjojusi įlipu į didelį juodos spalvos džipą . Dabar tikriausiai manote , kad aš esu paveikta šoko. Tačiau Jūs klystate , tai buvo blaiviausias mano kadanors darytas veiksmas.